Šokiai, teatras ir šventės

Šokiai, teatras ir šventės Tibete

Amžiams slenkant, tibetiečiai sukūrė savo teatrą. Nors jų teatrui aiš­kiai padarė įtaką indų drama ir kinų teatras, tačiau, sprendžiant pagal ži­nių nuotrupas, randamas šaltiniuose, jis išsivystė iš pantomimos ir daini­ninkų bei keliaujančių aktorių vaidinimų. „Glaudžiu ratu apstoti klausy­tojų, traukia senovinę pratisą dainą du gyvulių augintojai. Taip tikriausiai ją dainavo ir jų protėviai: atsiklaupę ant kelių ir suglaudę nuleistas gal­vas, kad girdėtų savo balsus, kaukiant smarkiam stepių vėjui“. Dar neseniai per Naujųjų metų šventę žmonėms rodydavo savo meną nuos­tabusis akrobatas, leisdamasis virve nuo Potalos rūmų aukštybių.
Po šalį vaikščiodavo grupės klajojančių dainininkų — manipų, kurie dainuodavo pasakojimo (istorijos) tekstą ir kartu rodydavo piešinius, ku­riuose buvo atvaizduotas vienas ar kitas pasakojimo epizodas. Štai kaip tat vyko dar prieš 74 metus. 1901 m. balandžio 10 d. G. Cybikovas užsirašė dienoraštyje: „Pastarosiomis dienomis turgaviečių aikštėse ir šalutinėse gatvėse pasirodė apie dešimt vyrų ir moterų,— matyt, žemesniųjų vienuo­lijos laipsnių,— pasakojančių religines poemas. Jie užpleikia ant namų sienų arba tvorų pieštus šventųjų ar būdų paveikslus. Dažniausiai matyti žinomo IX a. budizmo skelbėjo Padmasambhavos ir garsiojo XI a. poeto ir asketo M’ilarepos atvaizdai. Jie yra drobės centre, palyginti didelių mat­menų, o aplink juos atvaizduotos įvairios scenos iš jų biografijos. Priešais tuos paveikslus pastatomi aukų dubenėliai su miežiais arba ryžiais, o kar­tais ir visai tušti. Pasakotojas atsistoja šalia atvaizdo su geležine rodomą­ja lazdele rankoje ir giedamai pasakoja apie šventus darbus ar šiaipjau biografijos duomenis. Tibetiečiai… mėgsta jų pasiklausyti ir daugelis at­neša miltų — dzambos… o turtingesnieji — vietinių monetų… uolesnieji išsėdi priešais pasakotojus ištisas valandas, čiupinėdami rožančių karo­liukus ir sukdami rankinius maldos ritinėlius. Užėjus nakčiai ar subjurus 239 orui, pasakotojai nuima atvaizdus, viską sudeda į nedidelę pailgą skrynią ir, užsivertę ją ant nugaros, eina į butą. Jie dažniausiai prastai apsirengę ir, matyt, yra keliaujantys pasakotojai, mintą tuo, ką kas duoda. Girdėjau, kad jie protarpiais aplanko įvairius centrinio Tibeto miestus ir miestelius“.

Aktorių grupės vailkščiojo po vienuolynus, turtingų žmonių namus, prekyvietes, dažniausiai vaidindami už pavalgymą, hadakus, pinigus, smul­kias aukas. Štai aktorių grupė, apsupta žiūrovų. Trys moterys ritmingai muša nedidelius plokščius būgnus, nga, ir traukia melodiją. Vyrai su kau­kėmis šoka. Priešais žiūrovus — elnias ir medžiotojas, pasiruošęs nukauti grobį; rodos, dar akimirka — ir zvimbianti strėlė įsmigs gyvuliui į kaklą. Bet štai pasirodo atsiskyrėlis ir poetas Milarepa, pasivertęs elgeta, ir iš- gelbsti elnią nuo pražūties.
Dieviškieji dalykai neretai kaitaliojami siužetais, kur atvirai išjuokia­mas vienuolių gobšumas. Tai irgi spalvingai nupasakojo G. Cybikovas: „Kupina tiesos ir gyvenimiška man atrodo scena, kai prie (nematomo) li­gonio pakviečiamas vienas raudonkepuris lama, kuriam atliekant religinę apeigą, paaiškėja, kad jis tiki nenuoširdžiai ir tiksliai nesilaiko apeigų. Vos tik šeimininkai pasišalina, jis greitomis perskleidžia dar neskaitytus knygos lapus ir ima valgyti. Išgirdęs, kad ateina kas nors iš namiškių, nutaiso pamaldžią, orią miną, pradeda vėl garsiai skaityti maldas ir t. t. Galų gale, kai jam atneša avienos, jis prisivalgo, bet tuo nepasitenkina — šeimininkui išėjus, paima patiekalo likutį ir susideda į aukštą kepurę, kurią užsimauna ant gaivos. Šeimininkas sužino apie vagystę ir lyg iš ne­tyčių numuša nuo galvos kepurę. Avienos gabalai nukrinta ant žemės. Su­sigėdęs lama pabėga“. Pridursime, kad viešai pajuoktas rau­donkepuris lama buvo ne Gelugpos, o kažkurios kitos sektos atstovas. Var­gu ar tai reikia ir aiškinti.
Žinomi trejopi tibetiečių teatriniai vaidinimai: čamai — pantomiminiai šokiai, čamai su dialogais ir šiuolaikiniai dramos kūriniai.
Čamas šokamas su kaukėmis. Ir nors tai ritualinis šokis, čamas —ne­abejotinas meno kūrinys, mizanscenos ir choreografijos šedevras. Šokio pa reglamentuoti iki smulkiausių detalių. Grupei vadovauja choreogra­fas— čamponas. Stovėdamas apskritimo centre, jis tvarko šokius, nuro­dinėja lazda, papuošta kaspinais. Čamas — ne laisvas šokis. Čamo sceno­se paprastai pasakojama apie budizmo globėjų žygdarbius, atliktus tikė­jimo vardan. Todėl personažų pasirodymo eilė, jų pa ir gestai paprastai sužymėti autoriniame librete —

čamjige. Čamų libretus rašė net tokie Ti­beto veikėjai, kaip guru Covangas (1212—1273) ir V Dalailama. Šokėjai būdavo su kaukėmis ir brangiais kostiumais. Kaukės ir kostiumai kopijuo­ta iš šventųjų ir dvasių-saugotojų atvaizdų religiniuose paveiksluose. Visas čamas—„atgijęs šventasis paveikslas“. Šokėjas su kauke — ne šiaip šokėjas, o atstovas mistinių jėgų, dievybės, kurią vaizduoja, kuri glūdi kaukėje, jame pačiame ir pasirodo žiūrovui. Žiūrovas — irgi ne pa­syvus. Jis liudininkas ir dalyvis apeigos, kuri padeda „ypatingu būdu mis­tiškai susijungti su tomis jėgomis ir per jas apylinkei suteikti džiaugsmą ir laimę“. Tamsiai mėlynais rūbais su rožiniais antsiuvais, užsidė­jęs žalią jaučio kaukę su didžiuliais žaliais ragais, pasirodo mirties vieš­pats. Nugrimuoti kaip žmogaus skeletas, šokio sūkuryje skraido kapinių viešpačiai. Juos pakeičia „Baltasis senelis“—žemės viešpats, dovanojus derlius, sergįs kaimenes. Jo žili plaukai, ilga žila barzda, nuo pečių krinta baltas rūbas, rankoje — balta lazda. Jis truputį įkaušęs, ir šokėjas komiš­kai pamėgdžioja išgėrusio senio judesius. Jis juokina žiūrovus, ir šie at­siliepia į neįmantrius jo išsišokimus: juk „Baltasis senelis“— gerovės skel­bėjas, jis paprasčiausiai džiaugiasi, kad jam pavaldžiame pasauly viskas gerai. Po „Baltojo senelio“ pasirodo būtinieji čamo personažai — šanakai; jie be kaukių, ryškiaspalviais drabužiais ir su juodomis skrybėlėmis. Jų pašėlęs šokis imituoja tikėjimą gynusio, piktąjį cenpą Lang Darmą nužu- džiusio vienuolio „žygdarbį“. Game susimaišė budistai-tikėjimo saugoto­jai, istoriniai personažai, tapę šventais, ir „Baltasis senelis“, į čamą aki­vaizdžiai atėjęs dar iš ikibudistinės Tibeto istorijos glūdumos; čamas, ma­tyt, atsirado susijungus dviem pradams: indų pantomimai, kuri buvo vai­dinama viduramžių Indijoje prie budistų vienuolynų pasauliečiams pa­mokyti, ir tibetiečių tautiniams šokiams, pavyzdžiui, žynių-užkeikėjų šo­kiams, kurie labai artimi šiaurės šamanų ir pirmykščių tautų burtininkų šokiams“.

Orkestras, grojęs vaidinant čamą, galėjo susidėti iš tokių instrumentų: būgnų, kai kada padarytų iš žmonių kaukolių, dūdos — neretai iš žmonių blauzdikaulių (visa tai — iš nusikaltėlių, savižudžių ir kt. lavonų), varpų ir nedidelio smuikelio — bivo, padaryto iš jako rago, aptraukto gyvatės oda, su ašutų stygomis. Tibetiečių fleita buvo gaminama iš bambuko, šiaip medžio arba molio. Tą neįmantrų instrumentų rinkinį papildė metaliniai cimbolai.
Čamas su dialogais buvo perėjimas į dramą. Į kaukių pasaulį brovėsi personažai iš paprasto gyvenimo. Medžiotojas Dordžė su broliu, apsiren­gę žvėrių kailiais, su lankais ir strėlėmis, vaikščiojo priešais žiūrovus ir kėlė juoką įvairiomis klounadomis, užuominomis ir atvirai pašiepdami vietinio gyvenimo trūkumus. Čia pasirodo atsiskyrėlis Milarepa, ir me­džiotojai atgailauja — nutraukia jiems patiems pragaištingą laukinių žvė­rių galabinimą. Bet svairbiausia Milarepos čame, labiausiai paplitusiame čame su dialogu,— kaip tik tai, ką Dordžė ir jo brolis papasakojo žiūrovui: jų juokai ir satyrinės pastabos vienuolių ir valdančiųjų adresu.
Tikras tibetiečių spektaklis, atitinkąs mūsų, šiuolaikinę, sampratą, Ti­beto viduramžių drama su dialogu, muzika, dainavimu ir šokiu — sudėtin­gas reiškinys. Čia tibetiečių čamo tradicija persipynusi su viduramžių in­dų ir kinų teatro patirtimi. Teatro struktūra — indų kilmės: pjesės pra­džioje— palaiminimas, pasakotojas pristato aktorius ir kai kada žiūrovui paaiškina atskiras pjesės scenas, ypač tas, kurios lydimos dainavimo. O iš dainavimo manieros, gestų schemos, grimo, antraeilių personažų matyti kinų operos įtaka.
Pjesės buvo kuo įvairiausio turinio: žinomų džatakų, paša ojimų apie Budos Šakjarminio gyvenimą per jo praėjusius atgimimus, inscenizavimai, epizodai iš tibetiečių religinių veikėjų gyvenimo, siužetai is žinomų ti e- tiečių religinių veikėjų gyvenimo, siužetai iš žinomų tibetiečių literatūros kūrinių, pavyzdžiui, Songcen Gampo vedybos su Kinijos ir Nepalo prin­cesėmis, ministro Garo nutikimai iš ,,Mani Kabumo“ viduramžių apokri­finio kūrinio, kuriame gausu legendų. Pjesės tekstą paprastai sudarė pasakojamas, kaitaliojęsis su dialogais. Kūriniai galėjo būti skiriami ir ne­seniems Tibeto istorijos įvykiams. Toks buvo, pavyzdžiui, veikalas ,,Bež­džionių ir paukščių istorija“, kuriame alegorine forma pasakota apie pau­kščių (tibetiečių) ir beždžionių (gurkų) karą — Tibeto karą su Nepalu XVIII a. pabaigoje. Prologas ir pasakojimas apie įvykius dažnai buvo ra­šomas proza, dialogai — eilėmis. Griežtai laikytis pjesės teksto nereika­lauta— aktoriai galėjo jį trumpinti ir improvizuoti, likdami pjesės temos ir veiksmo rėmuose. Pjesės dažnai buvo didžiai poetiški kūriniai. Toks buvo pasakojimas apie karalaitį Norsaną (vienos džatakos siužetu), pamilusį ir vedusį dangaus fėją. Karalaičio giminės ją sutiko nepalankiai. Su­žinojusi, kad jie prieš nieką nesustos ir net pasiruošę ją nužudyti, dangiš­koji fėja palieka karalaičio pilį ir nuskrenda pas savo tėvą į dangiškuo­sius rūmus. Baisiai prislėgtas karalaitis leidžiasi ieškoti mylimosios. Apie jų nuotykius kelionėje, apie ištikimą sutuoktinių meilę ir pasakojama šioje pjesėje. Nugalėjęs visas kliūtis, karalaitis randa žmoną, ir jiedu grįžta į gimtinę.
Buitines psichologinės dramos pavyzdžiu laikoma pjesė „Nansa“. Joje
.piešiama nesitenkinančios įprastiniais gyvenimo keliais moters sielos drama. Nansa negali sutikti su tuo, kad jos gyvenimas slinktų kasdieniškame šeimos rate. Tibetietiškoji Nora palieka vyrą ir vaiką, ieško kažko pakilesnio ir šviesesnio“. Įdomu, kad išeities iš savo dvasinės dramos Nansa neranda net budizme.

Tibetiečių teatras nežinojo nei scenos, nei dekoracijų. Tibetiečių pjesę buvo galima suvaidinti visur, kad tik būtų aktorių ir kostiumų. Tiesa, kai kuriuose dideliuose vienuolynuose būta aikštelių, čamui ir šiaip teat­ro vaidinimams, greta —paviljonų orkestrui ir garbingiausiems pasaulie­tiniams bei bažnytiniams svečiams. Vaidinant turtingųjų namų kiemuose, viršum aktorių kartais būdavo ištempiamas tentas jiems apsaugoti nuo kalnų saulės ar bjauraus oro. Pirmas uždaras teatras Lasoje buvo pastaty­tas tik 1956 m. Spektakliai tibetiečių teatre galėjo tęstis ne tik kelias va­landas, bet su pertraukomis ir iki trijų dienų.
Tibetiškajame teatre nebuvo artisčių. Visas moteriškas roles atlik­davo vyrai. Tipiškiausi teatro personažai — karalius, brahmanus, medžio­tojas, atsiskyrėlis — naudojo standartinius grimus ir kostiumus, iš kurių žiūrovas juos tuoj ir pažindavo. Teatrinį kostiumą aktorius užsivilkdavo ant kasdieninių drabužių. Kariai vilkėdavo raudonos spalvos drabužiais ir dabindavosi raudonomis kepurėmis, karaliai visada būdavo apsirengę gel­tonai, piktadariai — juodai. Prie didelių vienuolynų, didžiūnų namų ir da- lailamos rūmų buvo nuolatinės aktorių trupės, bet ne tiek profesinės, kiek, mūsų supratimu,— mėgėjiškos, nes susidėjo iš vienuolių ir bažnytinių bei pasaulietinių valdininkų. Aktoriai ir teatras Tibete turėjo ir savo dievybę-globėją, žilabarzdi senelį Thantoną.
„Galima manyti,— rašė B. Vladimircovas,— kad Tibeto draminiai vai­dinimai išsivystė iš šokio su dainavimu“, turbūt čia kalbama apie dainas, šokius ir pasakojimus, kuriuos tyrinėtojai dabar sieja su „žmonių religija“ (mičhojumi); ji Tibete nuo senų laikų buvo priešpastatoma „die­vų religijai“ (lhačhojui), bonui ir budizmui. Mičhojus — tai klanų seniūnų bendro, žmogiško turinio, vaizdingos ir poetiškos pamokomos sentencijos, taip pat legendiniai pasakojimai apie tibetiečių protėvius. Kaip liudija XIV a. kronika, devyni pagrindiniai tų pasakojimų teiginiai pagal formą sudarė tarsi liūto kūną: jo dešinioji „koja“ pasakojimas apie tai, kaip atsirado šis pasaulis, kairioji — kaip atsirado žmonės. Užpakalinė kūno dalis — pasakojimas apie žemės padalinimą, dešinioji „ranka apie mo­narchų genealogiją, kairioji— apie pavaldinių genealogiją, „liūto gal­va“— pasakojimas apie šeimą, tėvą, motiną ir kt.
Klanų seniūnai turėjo „motinų knygas“—maigas, arba „protėvių kny­gas“— phamus, kur buvo išdėstyta klanų istorija ir pranašaujama jų atei­tis. Teisingai perškaityti legendas apie kilmę buvo religinis aktas, būtinas tvarkai palaikyti visuomenėje. Šią funkciją vykdė Įdėjai mįslių dainuo­tojai. Dainose buvo klausimai ir atsakymai, kuriuose pasakota apie pasaulio, dievybių ir žmonių sutvėrimą. Dainuota choro, pasidalijusio į dvi puses, kurių viena klausė, o kita atsekmėįo. Tokį chorą dažnai sudarė grupės: viena — berniukai (vaikinai), kita — mergaitės (merginos).
Tokie žaidimai su dainomis klausimų ir apsakymų forma dar ne per seniausiai buvo vestuvinių apeigų ir naujametinių švenčių dalia. Jaunuoliai eidavo prie nuotakos namo, o merginos užsidarydavo ir jų neįsileisdavo. Merginos dainuodavo klausimus:
Kas pagavo už ragų laukinį jaką?
Kas nutvėrė už letenos tigrų?
Kas pasėmė virve vandens?
Kas pastatė iš smėlio namų?
Vaikinų choras Joms atsakydavo irgi daina.

Laukinį jaką pagavo už ragų Magčem Rampa,
Tigrą nutvėrė už letenos Saja Pečas,
Vandens virve pasėmė Jakša Lhonthogas,
Namą iš smėlio pastatė paukštis Karakugtis.

„Kokios yra trys šalys?“—klausia merginos. „Dievų šalis — Tušita, žmo­nių šalis — Džambudvipa, nagų šalis — Apavatapta“,— atsako jaunuoliai ir t.t., Dainos, pasakojimai, apeiginiai žaidimai, lydėję tuos vaidinimus, matyt, ir sudarė tradiciją, kuri siejosi su tibetiečių teatro at­siradimu.
Taigi jau pats mičhojus jaunajai kartai teikė legendinių, pusiau legen­dinių ir tikrų žinių apie aplinkinį pasaulį ir garantavo jai nepertraukiamą saitą su protėviais bei klano praeitimi.
Tautiniai žaidimai, šokiai, teatro vaidinimai buvo susiję su šventėmis. Bendras nedarbo dienų skaičius Tibete siekė 60 per metus. Tačiau dauge­ly vietų jų būta daug mažiau, pavyzdžiui, Sakjoje —tik 14 . Iki šiol nežinoma, koks buvo švenčių ciklas senovės Tibete. Visos šventės Ti­bete po XVI a.— Gelugpos sektos šventės. Svarbiausios buvo Conhavos įvestas „Didysis meldimasis“— monlamas naujametiniam Tibeto atsiver­timui į budizmą paminėti, Budos Šakjamunio gimimo ir mirties sukaktys — pagal mėnulio kalendorių ketvirtojo mėnesio 8 ir 15 diena, Padmasambhavos gimtadienis-septintojo mėnesio 10 diena, Budos sugrįžimas iš dievų pasaulio —devintojo mėnesio 22 diena, Conhavos mirties sukak­tis — dešimtojo menesio 25 diena.

Naujieji metai

Naujųjų metų pradžia Tibete įvairiose epochose būdavo skirtingu laiku.
Dabartinę pradžią, kuri dažniausiai būna vasario mėnesį ir sutampa su kinų, įvedė mongolai. Senoviniai Naujieji metai iki šiol tebešvenčiami Ladake, Sikime ir esti žiemos saulėgrąžos laikotarpiu, dešimtojo mėnesio pabaigoje vienuoliktojo pradžioje pagal mėnulio kalendorių. Senovėje naujieji metai prasidėdavo taip: du mėnesiai po derliaus nuėmimo, šešios savaites po to, kai būdavo paruošta žiemai jakų ir avių mėsa. Ti­betiečių menulio kalendorių sudarė 12 mėnesių po 30 dienų. Jis nesutapo su ti raišiais mėnulio metais (354 dienos) ir nesutampa su europiniu ka­lendoriumi. Kas treji metai buvo pridedamas papildomas mėnuo ir kas­kart, stengiantis apvalų dienų skaičių metuose „įderinti“ į atskirus mėne­sius, numetamos „nelaimingos“ dienos — čadai, sakykime, taip: 1, 2, Ča­das, 4, 5, 6 ir t. t., arba kai kurios dienos padvigubinamos, pavyzdžiui, taip: 1, 2, 3, 3, 4, 5, 6 ir t. t. Todėl labai sunku tibetiečių

kalendorių paly­ginti su saulės arba mėnulio kalendoriumi. Kiekvienų metų gale  astrolo­gai cipai sudarydavo naują kalendorių, kaip tik pašalindami „nelaimin­gas“  dienas, sudvejindami kai kurias kitas ir kas treji metai įvesdami papildomą mėnesį.  Kol astrologai nepaskelbdavo kitų metų kalendoriaus, tibetiečiai neturėdavo jokio  supratimo, pagal kokį kalendorių toliau gy­vens. Po metų su papildomu mėnesiu  naujieji metai prasidėdavo maždaug kovo mėnesį.
Mėnesiai Tibete pavadinimų neturėjo, o buvo skaičiuojami iš eilės. Sa­vaitėje buvo  septynios dienos, vadinamos pagal saulę (sanjima — sekma­dienis), mėnulį (sadava  — pirmadienis) ir penkias matomas planetas: Mar­są (samikmar — antradienis),  Merkurijų (salhakpa — trečiadienis), Jupi­terį (saphurbu — ketvirtadienis), Venerą (  sapasang — penktadienis) ir Sa­turną (sapenpa — šeštadienis). Čia akivaizdi Vakarų  įtaka.
Pagal liaudies laiko sampratas para dalijosi į dienos metą — njimą ir nakties metą —  ceną, gongmą, o paskui atitinkamai — į dešimt dalių: pir­moji gaidgystė — čake tangpo, antroji gaidgystė — čake njipa, priešauš­ris—torang, saulėtekis — cešar, ankstus rytas — šoke, vėlus rytas- ca­ting, vidudienis — njingung, popietis—gongta, prieblanda — sarin, vidu­naktis—namče, Tibetiečiai, piemenys ir žemdirbiai, keldavosi anksti, prieš patekant saulei, o guldavosi sutemus. Vienuolynuose didysis trimitas — dunčenas kviesdavo vienuolius kalbėti rytmetinės maldos irgi trečią valandą ryto Europos laiku, o kas norėdavo dar pamiegoti ir nepa­sirodydavo, būdavo nubaudžiamas.
Metų laikas senovės Tibete buvo skaičiuojamas pagal 12-metį gyvuli­nį ciklą, žinomą Centrinėje Azijoje labai seniai, nuo žilos senovės. Metai buvo vadinami pagal dvylika gyvūnų: pelę, jautį, tigrą, kiškį, drakoną, gyvatę, arklį, avį, beždžionę, vištą, šunį, kiaulę. Toks datavimas buvo netobulas todėl, kad, net žinant šimtmetį, buvo sunku nustatyti, kuriais metais gimė tas ar kitas žmogus arba šiaip kas nors įvyko. Nuo 1027 m. Tibe­te įvestas iš Kinijos perimtas datavimo būdas pagal 60-metį ciklą (rabdžūną). Čia data buvo nustatoma gyvulinį ciklą derinant su penkiais pag­rindiniais elementais — ugnimi, žeme, geležimi, vandeniu ir medžiu,— sudvejintais padalijus į vyriškus (pho) ir moteriškus (mo). Buvo sudaryti 60 metų ciklai, kuriuose kiekvieni metai turėjo dvigubą pavadinimą, pa­vyzdžiui,— ugnies-kiškio metai (1027, 1087, 1147 ir t. t.), todėl, esant pa­pildomos informacijos, buvo galima gana tiksliai nustatyti vieno ar kito įvykio datą.
Istorinėse kronikose — budizmo istorijose — datos dažnai buvo nuro­domos atskaičiuojant, kiek metų praėjo nuo Budos Šakjamunio nirvanos (mirties) dienos. Dėl Šakjamunio mirties datos įvairios Tibeto sektos lai­kėsi įvairių požiūrių.
Pati didžiausia šventė Tibete buvo Naujieji metai. Prieš tai, jei netoli buvo šiltų versmių, žmonės maudėsi, skalbė upėse drabužius ir tuo laiku paprastai apsikirpdavo. Likti visus metus su nekirptais plaukais laikyta blogu ženklu. Buvo tvarkomi namai. 29-ąją dieną šiukšlės buvo išmėto­mos į tris puses — tai simbolizavo namo apvalymą nuo nelaimių.

Per gatvių karnavalus žmonės šoko, dainavo „žmonių religijos“— mičhojaus dainas, kuriose buvo pasakojama apie pasaulio sutvėrimą. Mi­nėtieji akrobatai pašėlusiu greičiu leisdavosi nuo Potalos rūmų aukštybių lynu, persimesdami su žiūrovų minia kupletais. Būdavo atliekami jako ir medžiotojo šokiai, senųjų metų kovos su naujaisiais pantomima, vaidina­mos scenos, kaip gyva grumiasi su negyva, sena su nauja. Tyrinėtojai vi­sada pažymi, kad tibetiečių naujametiniame karnavale esama „labai se­novinės kilmės, grynai tibetietiškų, nebudistinių elementų“, taip pat vakarietiškos kilmės žaidimų ir apeigų. Tokios, pavyzdžiui, buvo ti­betiečių rengiamos bėgimo lenktynės, kuriose dalyvaudavo nuogi ber­niukai, akstinami perpilant šaltu vandeniu,— naujametinės šventės pap­rotys, žinomas Irane. Iraniškos kilmės ir liūto šokis. Be to, iš ledo ir sniego buvo daromi liūto atvaizdai. Liūtas Tibete virto net tautine emblema, vė­liau jo atvaizdas atsirado Tibeto banknotuose ir dalailamos devizuose. Liūtas buvo laikomas krašto gerovės laidu.
Naujuosius metus Laša sutikdavo šventiškai pasipuošusi. Šeimų alto­rėliuose būdavo dedamos aukos — figūrėlės iš sviesto. Naktį ant namų ir vienuolynų stogų sužibėdavo šimtų šimtai sviestinių lempelių. „Prašvitus pradedama pažįstamiems ir kaimynams nešioti tam skirtu ąsočiu miežinį alų, o lėkšte — dzambą, iš kurios padaromas smailus kaupelis ir į jį pri­kaišiojama žolių stiebelių bei sviestinių gėlyčių. Tie miltai su papuošimais vadinami čimaru — miltais ir sviestu. Namo, į kurį atnešamas čimaras, šeimininkai turi iš pradžių paimti žiupsnelį miltų ir mesti į viršų, lyg au­kodami dievams, o kitą žiupsnelį įsidėti į burną. Jis užsigeriamas atneštu alumi. Tą dieną atėję svečiai irgi vaišinami čimaru ir alumi. Visą dieną vyksta garbinimai Džu šventyklo“.
Merginos susimesdavo į šokėjų grupes, kurios eidavo į turtingų gyventojų namus, šokdavo ir dainuodavo už pavaišinimą, dovanas ir pini­gus. Per iškilmes vykdavo jotynės, jas pradėdavo raitelis baltais rūbais, ant balto žirgo, simboliškai palinkėdamas sėkmės visiems jotynių daly­viams. 10—15 metų berniukai rungtyniaudavo tolimų distancijų jojime be balnų, suaugę vyrai — jotynėse ir šaudyme iš lanko nuo žirgo į taiki­nius. Nugalėtojams būdavo įteikiami prizai.
Pirmas tris naujųjų metų dienas būdavo uždarytos visos parduotuvės. Dalailama Potalos rūmuose suruošdavo priėmimą valdininkams. Dvylika berniukų su baltais tiurbanais ir margais šilkiniais rūbais, su priraišiotais prie kojų žvangučiais ir kovos kirviais rankose, dundant būgnams, pašok­davo karingą šokį.
Naujametinės iškilmės baigdavosi stambiausia religine švente — di­džiuoju monlamu: „geriausių laimės linkėjimų“ švente ir kariuomenės paradu. Pirmoji mėnulio jaunatis po Naujųjų metų būdavo pažymima iš­varant iš Lasos blogį „atpirkimo ožio“ pavidalu ir šokiais su kaukėmis. Pirmąkart „blogis“ būdavo išvaromas dar senais metais, naujųjų išvaka­rėse.
Nurodysime ir derliaus prinokimo šventę, Įvykstančią septinto mėnesio 15-ąją dieną. „Septintojo mėnulio 15-ąją dieną siunčiamas vienas te­bus, arba depas (valdininkas, žemės ūkio darbų inspektorius) apžiūrėti že­mės ūkio. Lydimas kaimų seniūnų su lankais, strėlėmis ir vėliavomis, jis apeina užmiesčio žemes, patikrina javus laukuose, pašaudo iš lanko gerdamas čaną, pasveikina sulaukus gero derliaus. Po to valstiečiai pra­deda pjūtį“.
Per ketvirto mėnesio (paprastai gegužės) šventes, susijusias su Budos gimimo diena, viena nuodėmė, padaryta tuo laiku, būdavo prilygmama šimtui tūkstančių nuodėmių, o vienas religinis nuopelnas – šimtui tūks­tančių nuopelnų. Todėl tom dienom tibetiečiai pirkdavo skersti numaytus gyvulius ir išleisdavo į laisvę, taip pat išleisdavo į upes žuvytes, kuriomis būdavo tam tyčia pardavinėjamos, pasninkaudavo, maitindamiesi tik daržovėmis.
Conhavos mirties sukaktis, esanti gruodžio mėnesį,
buvo laikoma žiemos pradžia. Tą dieną tibetiečiai vieni kitus vaišindavo sriuba su mėsa ir grūdais, o naktį ant namų stogų ir languose pastatydavo užžibintas sviestines lempas.