KAD MONGOLUS ATVERSČIAU Į MŪSŲ TIKĖJIMĄ, TURIU RENGTIS KAIP MONGOLAS
KAD MONGOLUS ATVERSČIAU Į MŪSŲ TIKĖJIMĄ, TURIU RENGTIS KAIP MONGOLAS
Keletą dienų skaitęs „Žydruosius analus“, Canjan Džamcas lyg iš naujo pergyveno daugybę didžios savo krašto praeities epizodų, apie kuriuos ne kartą girdėjo ir skaitė ankstyvoje vaikystėje, bet, didelei savo gėdai, niekad jiems neteikė didelės reikšmės ir visa tai skyrė prie tų išmintingų painybių, kurias jam kimšo į galvą mokytojai, ruošdami vienuolio įžadams.
Mintys apie praeitį grąžindavo į dabartį, ir širdis prisipildydavo dar didesnio kartėlio, kai jis pagalvodavo, kad daug kas jau padaryta ne taip, o tai, kas svarbiausia, žinoma, visai nepadaryta. Dabar per vėlu, dėl svetimtaučių įsikišimo jis neteko ne tik pasimatymų džiaugsmo Laso j e ir Solo j e. Jis nušalintas nuo valdžios, taigi nebegali paimti į savo rankas šalies likimo. Vėjas iš šiaurės— jis visada neša nelaimę:
Baltas šerkšnas ant žolės Šiaurio pasiuntinys.
Nuo seno jis perskiria Bites ir gėles.
Kur ji, toji laisvė, tas brangakmenis, kurio jis nevertino, nesaugojo ir taip lengvai pametė:
Kol tebeturim brangakmenį,
Menkai vertinam tą brangenybę!
Bet, vos tik brangakmenį pametam,
Širdį sugniaužia liūdesys ir skausmas.
Taip jis ir sėdėjo, giliai susimąstęs, ant minkštų pagalvių, padėjęs veikalą, kai įėjo sargybos viršininkas.
— Ko liūdite, jūsų malonybe? — pagarbiai paklausė šis.
Canjan Džamcas pažvelgė į to savimi patenkinto žmogaus veidą, nuo kurio dar nespėjo nuslinkti veidmainingos užuojautos kaukė, ir atsakė:
Rūstybė ir įtūžis Sakalams pašiaušė plunksnas,
Įmonių klasta ir rūpesčiai Sukėlė man sielvartą.
— Į ką čia taikote? — mongolo veidas pasidarė šaltas ir neperprantamas: tokios kalbos jam pavojingos.— Kokie mūsų darbai buvo vakar, toks mūsų gyvenimas šiandien.
Canjan Džamcas atsistojo ir priėjo prie lango. Apačioje, po juo, vaikščiojo sargybinis. g||||- Tavo tiesa.
Konvojaus viršininkas jau ėmė gailėtis, kad susijausmino ir davė nereikalingą klausimą. Visur čia chano Lhavzano akys ir ausys, ir kalbėti su buvusiuoju VI Dalailama oi kaip pavojinga. Jis nuėjo prie durų, atitraukė šilkinę užuolaidą ir neatsigręždamas tarė:
— Pasiruoškite! Rytoj iškeliaujame j Gumbumą,— ir, išsmukęs lauk, su apmaudu trenkė į nugarą klausiusiam sargybiniui, kuris persigandęs vos spėjo atšokti į šalį
Nuo tuklaus kūno svorio sugirgždėjo laiptai, o paskui kieme dar ilgai buvo girdėti piktai rėkalojant mongolų kalba ‘y konvojaus viršininkas dėjo į šuns dienas savo valdinius.
Mongolai? Pastaraisiais dešimtmečiais jie ne kartą šeimininkavo Tibete. Kaipgi tai atsitiko? Iš kur jie atsirado? Mongolai, mongolai… Jis vėl atsisėdo ant pagalvių ir stengėsi prisiminti, ką apie juos žinojo.
Jis buvo skaitęs, kad pirmąkart apie mongolus tibetiečiai išgirdo Čingischano armijoms pradėjus žygius prieš greta jų buvusią tibetiečiams giminingą minjagų-tangutų valstybę. 1227 m. su minjagais buvo susidorota. Banga pabėgėlių – iš šiaurės ir šiaurės rytų ne tik užtvindė Amdo ir Kamo sritis, bet atsirito iki pat Himalajų. Kai kurios vėlyvos mongolų ir tibetiečių šaltinių žinios, kad kažkada, 1206—1207 m., Tibetas pasidavęs mongolams, yra netikras.
1240 m. 30 tūkstančių karalaičio Godano — Čingischano anūko ir Ugo-dojaus (Ugedėjaus) antrojo sūnaus — kariuomenė, vadovaujama Ledžo ir Dordo Darchano, įsibrovė į Tibetą ir pasiekė Phanjulą, vietovę, esančią j šiaurę nuo Lasos. Buvo sudeginti Radeno ir Džal-Lhakhano vienuolynai,jų turtas išgrobtas, o vienuoliai nužudyti. Tebėra neaišku, kodėl mongolai nežygiavo toliau, be to, tiksliai nežinoma, kokiais motyvais vadovaudamasis Godanas įsakė atsiųsti jam vieną pačių mokyčiausių Tibeto budistų. Ar čia ieškotasi religijos, nes tuo metu mongolai, matyt, dar nežinojo, ką pasirinkti — budizmą, krikščionybę ar islamą, — ar tiktai ieškota gydytojo — Godanas sirgo,— bet puolimas buvo nutrauktas. Su tibetiečių dvasininkija ir pasauliečiais valdovais prasidėjo derybos, pasibaigusios tuo, kad mongolams buvo rekomenduotas vienuolis iš Sakjos sektos, Kunga Džalcanas (1182—1251). Kunga Džalcanas jaunystėje buvo įšventintas į vienuolius garsiojo Kašmyro budisto Sakjašribhadros, o 1219 m. jis lankėsi Nepale bei Indijoje ir ten dalyvavo religiniuose disputuose. Jis buvo sanskrito žinovas ir dėl savo mokytumo gavo Sakja Panditos vardą.
Ir štai į Sakjos vienuolyną atvyko mongolų valdininkas Džalmanas, atgabenęs Sakja Panditai asmeninį Godano laišką. Laiške buvo rašoma: „Aš, narsus ir klastintis karalaitis Godanas, noriu Sakja Panditai Kunga Džalcanui pranešti, kad mums reikalingas lama, kuris galėtų duoti patarimų mano neapšviestai tautai, mokyti ją, kaip laikytis dorovės įstatymų ir gyventi religinį gyvenimą. Be to, man reikia, kad kas nors pasimelstų už gerovę mano velionių tėvų, kuriems esu didžiai dėkingas. Kurį laiką aš apie tai mąsčiau ir, ilgai svarstęs, nutariau, kad Jūs — kaip tik tas asmuo, kuris sugeba atlikti šį uždavinį. Kadangi būtent Jūs — tasai lama, kurį aš pasirinkau, nepriimsiu jokių atsikalbinėjimų ir nurodinėjimų į Jūsų amžių ir kelionės sunkumus. Dieviškasis Buda atidavė savo gyvybę visų būtybių dėlei. Ar neatsižadėtumėte savo tikėjimo, jei bandytumėte vengti išpildyti šią savo pareigą? Man, žinoma, būtų daug paprasčiau nusiųsti didelį kariuomenės dalinį, kad Jus pristatytų čia, bet, jei taip pasielgčiau, galbūt patirtų žalą ir nelaimes daugelis niekuo nekaltų būtybių. Budizmo tikėjimo labui ir visų gyvųjų būtybių labui kviečiu Jus nedelsiant atvykti pas mus.
Jums atsidėkodamas, būsiu labai geras vienuoliams, kurie dabar gyvena vakarinėje šaulės pusėje.
Siunčiu Jums dovanų penkis luitus sidabro, šilkinę mantiją, papuoštą 6200 perlų, drabužių ir apavo iš šilko ir dvidešimt įvairios spalvos šilko gabalų. Visa tai Jums pristatys mano pasiuntiniai Dcho Segonas ir Ui Džo Karma.
Drakono metų [1244 m.] aštuntojo mėnesio trylikta diena“
Laiškas buvo ultimatumo pobūdžio. Sakja Pandita priėmė tą ultimatumą, tikėdamasis su mongolų pagalba sustiprinti Sakjos hierarchų valdžią savo sektos, vienuolyno ir savo šeimos, Khonų, padėtį, be to, Tibetą išgelbėti nuo nuniokojimo.
1244 m. Sakja Pandita išvyko pas Godaną, buvusį dabartinio Landžou rajone. Su juo keliavo du jo sūnėnai — dešimtmetis Lodoi Džalcanas ir še-šerių metų Cagna. Atvykęs į Lasą, Sakja Pandita, pagal padavimą, įšventino ten į vienuolius Lodoi Džalcaną, kaip sakoma, priešais tą Budos sto-vylą, kurią dar VII a. atsivežė į Tibetą kinų princesė Ven-čenė.
1245 m. Sakja Pandita atkeliavo į Godano ordą. Čia jam buvo pastatytas lavranas (rūmai) ir Trulpaidės vienuolynas, tebestovįs ir šiandien. Godanas buvo išvykęs į kurultajų, kunigaikščių suvažiavimą Karakoru-me ir grįžo tik 1247 m. Kai kuriais duomenimis, Sakja Pandita jį tikrai pagydė nuo kažkokios ligos. 1249 m. Godanas Sakja Panditai leido valdyti visą Tibetą. Ryšium su tuo Sakja Pandita laiške Tibeto valdovams ir budistų hierarchams rašė: „Karalaitis man pasakė, kad jei mes, tibetiečiai, mongolams padėsime religijos reikaluose, jie mus palaikys pasaulietiniuose reikaluose. Taigi mums susidaro galimybė savo tikėjimą skleisti vis toliau ir toliau. Karalaitis tik ką pradėjo mokytis mūsų tikėjimo ir jį suprasti. Esu įsitikinęs, kad jei liksiu čia ilgiau, Budos tikėjimą galėsiu išplatinti anapus Tibeto sienų ir šitaip padėti savo kraštui. Karalaitis leidžia man be baimės skelbti savo tikėjimą ir duoda viską, ko reikia. Jis man paaiškino, kad jo galioje — padaryti gera Tibetui, o mano — padaryti gera jam. Jis manim visiškai pasitiki. Širdies gilumoje aš tikiu, kad karalaitis geidžia padėti visoms šalims. Aš be paliovos sakau pamokslus jo ainiams ir didžiūnams, bet esu senas ir vargu ar ilgai gyvensiu. Nesibijokite, nes visko, ką pats žinau, išmokiau savo sūnėną Phag-pą“.
Tame pat laiške Sakja Pandita kartu ir pagąsdino savo galimus priešininkus Tibete mongolų invazija: „Mongolų chano armijos — nesuskaičiuojamos“, visas pasaulis — dzambulingas — jau atsidūrė jo valdžioje,— ragino Tibeto feodalus ir bažnyčios hierarchus bendradarbiauti su chano valdžios atstovais, auksinių įgaliojimo lentelių — paidzų (tibetiškai — se-rigpų) nešiotojais, ir patarė siųsti chano dvarui dovanų — aukso smilčių, . sidabro, drambliakaulio, perlų, ochros, kailių ir vilnos.
1251 m. Sakja Pandita mirė. Netrukus mirė ir Godanas. Sakja Panditos sūnėnas Lodoi Džalcanas, kuriam suteiktas lamos Phagpos, „Šventojo lamos“, vardas, 1253 m. buvo pakviestas į mongolų kariuomenės karalaičio Chubilajaus, ordą Kukunoro rajone. Lama Phagpa par kad jei Chubilajus pageidauja, kad jis jį mokytų, tai privalės jam I pagarbą kaip savo mokytojui, t. y. lenktis, užleisti kelią ir duoti sėstis pirmam ir į garbingesnę vietą. Chubilajus atsakė, kad sutinka
pildyti tuos reikalavimus kaip privatus asmuo, likęs vienas su Phagpa, bet atsisako tai daryti viešai, nes toks jo elgimasis pakenktų jo prestižui ir apskritai mongolų valdžiai. Jis pasižadėjo tartis su Phagpa tais atvejais, kai mongolai spręs Tibeto reikalus, bet kategoriškai uždraudė lamai Phagpai kaip nors kištis į Kinijos ir Mongolijos reikalus.
Pažymėtina, kad, Sakja Panditai mirus, Tibete būta neramumų ir, matyt, sukilimų prieš mongolų valdžią. 1252—1253 m. mongolų kariuomenė vėl įsiveržė į Tibetą ir ten atstatė savo valdžią. 1254 m. Chubilajus paskelbė, kad Tibetą valdyti atiduoda lamai Phagpai. Tais pat metais Kar-mapos sektos atstovai irgi pabandė sueiti į kontaktą su mongolais, kad iš Sakjų atimtų valdžios Tibete monopolį. Karma Pagšis (1206—1283)
1255 m. Amdo srityje susitiko su Chubilajumi ir buvo jo apipiltas malonėmis. 1258 m. jis kartu su lama Phagpa dalyvavo budistų ir daosistų dispute ir, tarp kitko, atvertė iš krikščionybės į budizmą chaną Munkę.
1260 m. Chubilajus tapo visų mongolų chanu. Keletu įsakų jis budizmui užtikrino ypatingą padėtį imperijoje, o lama Phagpa gavo dišio, imperatoriaus mokytojo, titulą. Chubilajus lamai Phagpai siūlėsi budizmo tikybos reikaluose suteikti visišką monopolį Sakjapos sektai ir uždrausti visas kitas sektas, bet lama Phagpa griežtai paprieštaravo ir Chubilajų įkalbėjo leisti visoms sektoms išpažinti budizmą savaip. Vis dėlto Karma Pagšis neteko protekcijos ir buvo priverstas palikti mongolų chano dvarą. Beje, kaip tik Pagšio dėka į realųjį Tibeto budistinės bažnyčios gyvenimą ir pateko atgimimo, reinkarnacijos, institucija. Pagšio atgimėliai buvo Tibete pirmieji.
Chubilajaus įsake dėl Tibeto valdžios perdavimo lamai Phagpai buvo taip pasakyta: „Kaip tikras Didžiojo Budos pasekėjas, maloningiausias ir nenugalimasis pasaulio valdovas, kurio valdžia lyg saulės šviesa prasiskverbia į visas tamsias kerteles, aš visada reiškiau ypatingą meilę Jūsų šalies vienuolynams ir vienuoliams. Tikėdamas dieviškąjį Budą, aš gavau pamokymų iš Jūsų dėdės, Sakja Panditos, vandens-jaučio metais [1253 m.], išėjau mokslų kursą pas Jus. Gaudamas iš Jūsų pamokymų, aš dar labiau panorau ir toliau padėti Jūsų vienuoliams bei vienuolynams, ir atsilygindamas už tai, ko iš Jūsų išmokau, turiu Jums padovanoti dovaną.
Tad šis laiškas ir yra mano dovana. Jis užtikrina Jums valdžią visame Tibete, leidžia Jums ginti savo tautos religinius nuostatus bei tikėjimą ir skelbti dieviškojo Budos mokslą…
Vienuoliams turiu pasakyti, jog jie turi būti dėkingi už tai, kad neapdedami mokesčiais, ir tatai įsisąmoninti. Niekas neturi keisti savo įprasto gyvenimo būdo. Mes, mongolai, liausimės jus gerbę, jeigu jūs, vienuo-
lied, nesilaikysite sąžiningai Budos mokymo. Nemanykite, kad mes, mon-golai, nesugebame išmokti Jūsų religijos. Pamažu ją išmoksime.
Kadangi man skirta būti Jūsų globėju, Jūsų pareiga — pildyti dieviškojo Budos mokymą. Šiuo laišku užsidedu priedermę būti Jūsų religijos globotoju. Vandens-tigro metų [1254 m.] vidurinio vasaros mėnesio devinta diena“.
1260 m. mirus chanui Munkei lama Phagpa pašventino Chubilajaus įžengimo į sostą iškilmes ir gavo gošio — valstybės mokytojo —titulą.
1265 m. Phagpa atvyko į Tibetą ir išbuvo čia dvejus metus. Per tą laiką buvo sukurta nauja vieninga, centralizuota krašto1 valdymo sistema. Sakjos hierarchas buvo laikomas dvasine Tibeto galva. Prie jo buvo pončenas — vyriausias valdininkas, tvarkąs visus civilinius ir karinius reikalus. Kraštas buvo padalytas į trylika triponų, kiekvienam paskirtas atskiras valdytojas. Dukart— 1268 ir 1287 m. — buvo surašyti gyventojai. Nuo Sakjos hierarchų ir pončeno būstinių iki Kinijos sienos įrengtos dvidešimt septynios džamos — pašto stotys arkliams keisti. Nauja centralizuota Sakjos valdžia apribojo iki tol buvusių nepriklausomų feodalinių valdovų ir vienuolynų teises.
Kitos tibetiškojo budizmo sektos nesiliovė ieškojusios savų globėjų. Calpa Garas buvo globojamas Chubilajaus priešo Aribukos ir, Chubila-jui nugalėjus, buvo suimtas ir mirė mongolų sostinėje. Tačiau Chubilajui tai nekliudė paimti savo globon Calpos vadovautą sektą. Chanas Chu-lagus, įsitvirtinęs Irane, protegavo Drigungpos (Brigungpos) sektą. Daugelis sektų reiškė nepasitenkinimą, kad pirmauja Sakja, mongolų viešpatavimo Tibete tarpininkė. Lama Phagpa vilkėjo mongoliškais rūbais, ir Tibeto vienuoliai netrukus ėmė jam tai priekaištauti. Comden Rigralas iš Nartango vienuolyno parašė apie Phagpą pamfletą, panaudodamas čia Sakjos hierarcho vardą, kurio viena reikšmė buvo ypatingas“:
Budos tikėjimo saulės spindulys dingo už Kadžudpos sektos debesų, Žmonės neteko ramybės ir laimės dėl valdininkų gobšumo,
Šiandien ir vienuoliai rengiasi kaip mongolų vadai,
Ir todėl Jis, kuris to nesupranta, nėra „Ypatingas“,
Nors ir nešioja tokį vardui
Phagpa netrukus parašė atsakymą:
Pats Buda patvirtino, kad bus tikėjimo pakilimo ir smukimo laikotai
Žmonių ramybė ir laimė priklauso nuo karmos dėsnio, bet nėra
valdininkų rnkose.
Kad mongolus atversčiau į mūsų tikėjimą, turiu rengtis kaip mongolas,
Jis todėl Jis, kuris to nesupranta, tikriausiai -Žmogus ne per didelio proto.
1268 m. Phagpa vėl išvyko į Mongoliją, kur Chubilajui pateikė tibetiečių alfabeto pagrindu sudarytą naują mongolų rašto sistemą. 1269 m. chano įsaku ji buvo pradėta naudoti ir vėliau pavadinta kvadratiniu, arba lamos Phagpos, raštu. Lamai Phagpai buvo paskirta alga — 1000 luitų sidabro ir 59 tūkst. gabalų šilko. Savo memuaruose apie Chubilajaus dvarą 1271 m. lama Phagpa mini svetimtautį iš tolimų kraštų, irgi buvusį chano dvare. Čia galbūt kalbama apie Marką Polą, kuris kaip tik anais metais gyveno Chubilajaus dvare [82, 69].
1274 m. lama Phagpa paliko Chubilajaus dvarą ir 1276 m. atvyko į Sakją. Tibete jo grįžimas sukėlė neramumų. Paaštrėjo jo santykiai su pončenu, kuriam atrodė geriau, kad Phagpa būtų Pekine, o ne Sakjoje. Norėdamas stabilizuoti padėtį, Phagpa sukvietė budistų vienuolių susirinkimą ir išdalijo brangių dovanų.
Tačiau nesutarimai nedingo, ir 1280 m. keturiasdešimt šešerių metų Phagpa vieno tibetiečių valdininko buvo nunuodytas. Nuodytojas iš anksto pasiuntė laišką Chubilajui, kuriame dėl Phagpos mirties kaltino pon-čeną Kungą Dzanpą. Į Tibetą atskubėjo mongolų kariniai daliniai. Kunga Dzanpas atvyko į tardymą su baltais marškiniais ir juoda kepure ir neigė esąs kaltas. Balti marškiniai buvo jo nekaltumo, o juoda kepurė — apšmeižimo simbolis. Tuo tarpu tikrasis žudikas prisipažino, ką padaręs, ir nusigalabijo. Kunga Dzanpas buvo Chubilajaus išteisintas.
Antras Sakja Panditos sūnėnas, Canga, buvo vedęs mongolų princesę. Jis mirė jaunas, dvidešimt devynerių metų amžiaus. Jo sūnus Dharmapa-la tapo Chubilajaus ministru ir 1282 m. nusikėlė paskui jį į Pekiną.
1287 m. Dharmapala, keliaudamas į. Tibetą; numirė. Tibete prasidėjo neramumai. Vieno tripono valdytojas Drikhungas užpuolė Sakją, bet 1290 m. bendromis pončeno Aglenės ir mongolų pastangomis buvo nugalėtas. Drigungpos vienuolynas, rėmęs maištininkus; buvo sugriautas.
Nusilpus Kinijos imperatoriams Juaniams (mongolams), sustiprėjo tibetiečių valdžia. Sakjos sostą užėmė Danij Dzampo Palas (1262—1327), turėjęs septynias žmonas ir daug vaikų. Po jo mirties sūnūs pradėjo kovoti dėl valdžios, todėl, aišku, Sakjos hierarchų vaidmuo Tibete nusmuko ir reali krašto valdžia susitelkė poiičenų ir triponų — apygardų valdytojų— rankose. Sakja nusilpo dėl to, kad XIV a. mongolai gerai sutikdavo ir kitų Tibeto budistinių sektų atstovus. Pavyzdžiui, 1331 m. į Pekiną buvo pakviestas vienuolis iš Karmapos sektos, Rangdžung Dordžė (1284—1338), kuris vietoje Sakjos lamų pašventino Togon Temūro intronizacijos iškilmes. Artėjant mongolų viešpatavimo daugely jų užkariautų šalių žlugimui, griuvo ir Sakjos valdžios monopolis Tibete.
XIV a. viduryje Sakjos prarado Ujo sritį, kurios triponas, Cangčub Džalcanas iš Phagmodaus, sukilo prieš Sakjas ir sudarė nepriklausomą savo valdymo aparatą.
