Tibeto šamanai
Rytų Tibeto šamanai
Kiekvienos vasaros šeštą mėnesį pagal mėnulio kalendorių Rytų Tibete vyksta Šamanų festivalis ((tib..: ཀླུ་རོལ klu rol, kin.: 六月会 liu yue hui)). Tai sena tradicija, paveldėta iš Bonų religijos pasekėjų, viešpatavusios Tibete dar prieš budizmo atėjimą.
Šamanų festivalis vyksta su tikslu – pasigerinti vietos dvasioms, nuo kurių, tibetiečių manymu, priklauso derlius ir tibetiečių gerovė. Po Budizmo atėjimo į Tibetą Bonų religijos ritualai palaipsniui baigėsi. Tačiau dėl kažkokių priežasčių tolimuose Rytų Tibeto kalnų kaimuose išliko šamanai, išsaugoję senąjį tikėjimą ir apeigas.
Šamanų festivalis Rebkonge – svarbiausias įvykis vietos gyventojams. Jame dalyvauja ir vyrai, ir moterys, ir vaikai. Visi kaimo gyventojai susirenka draugėn, apsirengę savo geriausiais rūbais: šoka, dainuoja, atlieka įvairias apeigas. Kiekviename kaime yra savo šamanas, aplink kurį ir vyksta veiksmas.
Šamanų festivalis prasideda nuo smilkalų uždegimo dvasioms. Vietos gyventojai užkopia į kalno viršūnę ir atlieka apeigas, tokias kaip sangos (smilkalai iš kadugio) smilkymas, mantrų ir maldų skaitymai, religiniai šokiai, kreipimaisi į vietines dvasias. Šios apeigos atliekamos tam, kad būtų parengta ir apvalyta teritorija paties festivalio pradžiai.
Po to, kai aplinka būna parengta dvasios iškvietimui, šamanas pradeda ritualinį šokį su būgneliu, sakydamas įvairias mantras, nukreiptas būtent tai dvasiai – šios vietovės sergėtojai. Po kurio laiko į šamano kūną įsikūnija pati dvasia. Nuo šios minutės šamanas panyra į transo būseną ir jau nesuvokia, kas su juo vyksta. Visi jo žodžiai ir veiksmai vyksta dvasios valia.
Kadangi kiekvienas kaimo gyventojas suinteresuotas savo gerove ir geru derliumi, visi be išimčių dalyvauja ceremonijose. Kiekviename kaime yra savo šamanas, susisiekiantis su savo kaimo dvasia. Taip pat kiekviename kaime yra savos apeigos, savi ritualai. Aš aplankiau du kaimus, kur stebėjau tris šamanus. Pirmame kaime į šamaną įsikūnijo dvasia, labai panaši į būrio vadą. Dvasia surikiavo visus gyventojus į rikiuotę ir stebėjo, kad visi dalyviai atliktų reikalingus veiksmus: vyrai tai žygiavo, tai atlikinėjo veiksmus stovėdami vietoje, moterys šoko „būrio“ gale. Kai kuriais ritualo momentais artimas šamanui dalyvis užduodavo aktualius klausimus, o šamanas atsakydamas prognozavo ateitį.
Antrame kaime buvo du šamanai, susisiekiantys su viena dvasia. Ritualas prasidėjo vietos šventykloje nuo smilkalų smilkymo, kaip aukojimo šiai dvasiai. Po to visi kaimo vyrai sustojo į uždarą ratą ir skambant būgnams pradėjo šokti religinį šokį. Du šamanai išėjo į rato centrą, mušdami savo būgnus, skaitydami tam tikras mantras. Po kažkurio laiko jie pasinėrė į transą, ir dvasia įėjo į jų abiejų kūnus.
Ši ceremonija tęsėsi visą dieną su nedidele pertrauka. Visą šį laiką ratas neprasiskyrė tuo palaikydamas veiksmo energetiką. Dvasia, esanti dviejų šamanų kūnuose, išsirinkdavo pasirengusius žmones ir laimino juos atlikdama skruostų pirsingą. Pagal tikėjimą pirsingas yra ne tik palaiminimas, bet ir apsauga nuo ligų.
Aš girdėjau, kad kartais praduriamos ir kitos kūno vietos, bet tądien šamanai pradurdavo vyrų, kurie šoko ritualinį šokį, skruostus. Pirsingą atliko ne tik suaugusiems, bet ir vaikams – dvasia pasirinkdavo tik tuos, kurie buvo tam pasirengę.
Dvasia, įėjusi į šamano kūną, kartais elgėsi labai agresyviai. Ji galėjo priversti šamaną staigiai pribėgti prie kurio nors dalyvio ir jį sumušti arba, pavyzdžiui, paimti butelį ir į ką nors jį sviesti. Kartais ir man buvo baisoka stovėti netoliese ir filmuoti tai, kas vyksta. Buvo vienas momentas, kai aš susitelkiau į filmavimą, o šamanas dar prieš sekundę stovėjęs nuošalėje ir mušęs savo būgną, staigiai apsisuko ir bėgo tiesiai į mane. Aš atšokau atatupsta ir, suklupusi ant kupsto, būčiau pargriuvusi, jei manęs nebūtų sugavęs vienas tibetietis. Fotografavimui ir viso festivalio filmavimui aš atsivežiau keletą objektyvų ir trikojį. Galiausiai aš nei objektyvais nei trikoju pasinaudoti negalėjau – visą laiką teko vaikščioti, bėgioti ir būti labai dėmesingai. Šamanas bet kurią akimirką galėjo tapti agresyvus, tad nebuvo laiko objektyvų keitimui ar trikojo pastatymui. Dėl to video gavosi ne visai ryškus. Vis tik kai ką pavyko nufilmuoti!
Šamanų festivalio pirmų dviejų dienų video: pradžioje pamatysite pirmojo kaimo šamaną, į kurį įsikūnijo „būrio vado“ dvasia, o antroje dalyje – du šamanus iš antrojo kaimo ir visų ritualo dalyvių apeiginį šokį.
Dvasia įsikūnijusi į dviejų šamanų kūnus išbuvo juose visą dieną. Vakarėjant dvasia iš vieno šamano kūno išėjo, pasilikusi kito šamano kūne. Šamanas, iš kurio kūno dvasia išėjo, atsistojo į ratą ir, lyg nieko nebūtų įvykę, stebėjo, kas vyksta. Jis praktiškai nieko neprisiminė, kas su juo vyko. Kai tuo tarpu kitas šamanas ir toliau buvo dvasios buveine. Ceremonijos pabaigoje šamanas užsiropštė ant medinio tchanką (Tibeto ikona) laikančio poliaus. Tchanka vaizdavo šios vietovės dvasią-sergėtoją, ėmė garsiai šaukti kažkokias maldas ir daužyti sau galvą peiliu. Kraujas tekėjo nuo veido per kūną, bet šamanas, būdamas transe, nejautė skausmo. Tai galutinė ritualo dalis, kai pralietas šamano kraujas buvo auka dvasiai.
Vakare visi kaimo gyventojai susirinko prie nedidelės šventovės, kur dainavo dainas ir šoko. Pasibaigus iškilmėms vyrai surengė fejerverkus iš pliauškynių, petardų ir „lungto“ popierėlių mėtymo dievybių ir dvasių garbei.
