Tibeto Monarchas

Tibeto Monarchas – cenpas Njatris
Pirmas legendinis Tibeto monarchas, cenpas Njatris, buvo dangiškosios dievybės (Lha) sūnus ir nusileido iš dangaus
šventuoju kalnu — laiptais, jungiančiais dangų su žeme. Žmonių pakviestas, jis atėjo jų valdyti. Titulas „cenpas“
liudijo, kad jo turima ryšys ir su dievybe Gena; kųriy skirtingai nuo Lha, priklausiusio dangiškajai sferai Namai,
siejosi su tarpine sfera Bara ir gyveno žmonių tarpe. Žmonės kreipėsi į ji, prašydami: „Kadangi tu cenpas, nužengęs iš
dangaus, maldaujame tave būti mūsų valdovu.“ Jie pasodino jį į sostą ir ėmė jam rodyti pagarbą kaip valdovui — džalpui.
Pagal vėlesnę budistinę tradiciją cenpą Njatrį mėginta pavaizduoti kaip valdovą, kurio giminė kilusi iš Indijos, garsiųjų
Šakjų genties, ir siekia Budos Sakjamunio laikus.
Pasak Legendos, cenpas Njatris atrodė nepaprastai. Jo akys buvo kaip paukščio, antakiai biriuziniai, dantys kaip balta
kriauklė, ūsai kaip tigro, rankų ir kojų tarpupirščiai plėvėti kaip žąsino. Cenpo Njatrio išvaizdos aprašyme atsispindėjo
cenpo klano totemas, kuriame vyravo paukščio bruožai. Šaltiniai patvirtina, kad žemutinysis Jarlungas buvo tibetiečių Bja
klano, paukščio klano, buveinė .
Garbus ponas NJatricenpas.

Jis atėjo tibetiečių išgelbėti nuo išorinės grėsmės ir išvaduoti iš vidaus nesantaikų.
Ii Gundano, dievybės Lha šalies.

Septynių Žydrojo Dangaus slerų,

Atėjo Lha sūnus, žmonių apgynėjas. Teisingi /statymai Ir jo didis protas Suvienijo visus smulkius valdovus

Suvienyti būtinai reikėjo, nes prie Tibeto artinosi priešai:

Kai keturių pasaulio šalių monarchai Išėjo iš savo vyriausiųjų būstinių,

Tuo metu Bodo — Kamo tauta Neturėjo valdovo,

Tuo laiku tauta ‘ Negalėjo pasipriešinti.

Karių buvo nedaug,

Ir kaip tik tuo laiku Ji neturėjo monarcho

Monarchas turėjo Tibetą išgelbėti nuo šešių bėdų — vagysčių, neapykantos, priešų, jakų, nuodų ir nesutarimų. Priemonės
kovai su blogiu buvo pasiūlytos tokios:

Bausmės prieš vagystes,

Meilė prieš neapykantą,

Draugystė prieš priešiškumą.

Ginklas prieš! laukinius Jakus,

Vaistai prieš nuodus.

Atleidimas prieš įžeidimus .

Cenpas N jatris pradėjo kovą su šešiomis Tibeto bėdomis, taipogi kovą, kad po savo valdžia suvienytų visus smulkius
valdovus. Cenpas atėjo į šį pasaulį, kad, pasinaudodamas savo mistine galia, sujungtų žemės jėgas. Valdžią žemės jėgoms
jis gavo dėl savo dieviškos kilmės iš Lha. Jis buvo pašauktas „atidaryti gyviesiems duris į Lha ir uždaryti duris link
visų mirusiųjų kapų“.  Valdžią negyvųjų pasauliui jis įgijo taip pat dėl savo kilmės, nes buvo sūnus ir ainis
Jablha dardrugais vadinamų dievybių, kurios atstovavo apibendrintai tibetiečių protėvių idėjai. Ta prasme jis buvo kilęs
ir iš mirusiųjų protėvių pasaulio. Prieš ateinant pirmajam cenpui, žmonės bijojo mirusiųjų. Savo kilme susijęs su
mirusiųjų pasauliu* cenpas galėjo su juo susidoroti ir gyvuosius apginti nuo mirusiųjų.

Legendines žinias apie cenpo Njatfio veiklą galima sugretinti su kinų šaltinių žiniomis apie tibetiečių vado Fanio kovą
dėl šalies suvienijimo V a. viduryje. Fanis buvo Lilukaus sūnus. „Lilukui mirus, Fanis dar buvo jaunas ir valdžią
paveldėjo jaunesnysis Lilukaus brolis Žutanis, o Fanis tapo Ansio kariniu vadu. Pirmais devize įrašytais Senžujo iš Chou
Vėjo dinastijos karaliavimo metais [414 m.] Zutanį nugalabijo Cifodžipanis… Fanis surinko likusią vyriją, pasidavė
Dziuido Mensiunio valdžion ir buvo paskirtas talšou pareigoms Linsune. Žuvus Mensiuniui, Fanis surinko savo 27 žmones,
nuvedė į vakarus, persikėlė per Chvangchę už Džišio ir įkūrė cianų tarpe valstybę, kurios teritorija tęsėsi tūkstantį
Ii… Fanis valdė mie-laširdingai, todėl jį pamėgo visi cianai. Jis visus juos subūrė savo valdžion… Paskui pakeitė
savo pavardę į Subojaus“ . Tame Subojuje mokslininkai mato tibetiečių Pudžalą arba Ode Pudžalą.

Tibetiečių gentys susijungė, pamačiusios, kad iš rytų joms realiai gresia tujuichuniai, ašai, užkariavę Kukunoro sritį
bei keletą šiaurės rytų Tibeto apygardų, o iš pietų kelia grėsmę Indija, kur Guptų dinastija išplėtė savo valdžią v į
Himalajų sritį. Žinias apie Fanį kaip realų Tibeto suvienytoją ir Njatrių dinastijos pradininką patvirtina tas faktas,
kad jis priėmė pavardę, kuri buvo tibetiečių cenpų dinastijos vardas arba titulas: „Karalius, kuriuo prasidėjo dinastija,
yra Pudžalas, Tibeto karalius“. „Pu“ čia reiškia tiek pačią Bodo šalį, centrinį Tibetą, tiek ir karalių, žmonių
valdytoją. Šio titulo reikšmingumas taip pat liudijo jį turint valdžią mirusiųjų pasaulyje ir kilus iš to pasaulio.
Senovės Bodas, arba Tibetas, pirmiausia užėmė keturių sričių — Jarlungo, Njangpo, Kongpo ir Povo, arba Dagpo,—
teritoriją: „Jūs atvykote į raudonveidžių srinpų šalį, srinpų iš Njango, srinpų iš Kongo ir srinpų iš Dago šalį“ . Čia
buvo kalnai, kuriais cenpas Njatris kaip laiptais nusileido iš aukštutinio dangaus į žemę. Tie kalnai H Kongporinag-
Iharis ir Jarlhašampas — lig šiol išdidžiai kelia į dangų savo viršūnes Kongpo ir Jarlungo srityse.

Nagrinėjant legendas, peršasi išvada, kad cenpo Njatrio veikla pirmiausia buvo susijusi su Kongpo (jis kai kada net
vadinamas Didžiuoju Kongpo valdovu), taip pat su Njangpo ir Povo (Dagpo) sritimis. O Jarlun-gas dažnai laikomas ketvirta,
papildoma tų teritorijų dalimi. Visos šios sritys yra centriniame Tibete, palei Kongpo upę. Njangpo, Kongpo ir Povo
sritys sudarė lyg trikampio kampus, ir vienos jo kraštinės, tarp Njangpo ir Povo, viduryje buvo Jarlungo slėnis. Viena to
trikampio viršūnė sąlygiškai buvo orientuota į šiaurę (Kongpo), dvi kitos — į vakarus (Njangpo) ir į rytus (Povo). Erikas
Harchas nustatė, kad ši senovės tibetiečių horizontalinė erdvės orientacija apima ir giminingas kaimynines gentis. Keturi
ru, sparnai, arba ragai, ^aip pat sudarė trikampį, kurio šiaurinis kampas buvo se-ašai, (tujuichunai), rytinis —-
dongai-minjagai (tan-gutai-dansiečiai), vakarinis — mu-šangšungai (šangšungai), o trikampio kraštinės, sąlygine linija
jungiančios rytus ir vakarus, centre buvo ton-gai-sumpai.

Praplėtę šią trikampio konstrukciją, jau išeiname už tikrojo Tibeto ribų. Tada šiauriniame kampe bus chorai (tiurkai-
uigūrai), rytiniame Dža, Kinija, vakariniame — chale-monai (Himalajų, ypač Nepalo gentys), o linijos tarp Dža ir monų
centre atsidurs Bodas, Tibetas. Pagaliau, turint 28 galvoje šią erdvinę orientaciją, galima išsiaiškinti, ir kas yra „trys Dža“: „Dža ser“, Geltonasis Dža — Centrine Azija,
„Dža nag“, Juodasis Dža — Kinija, o „Dža gar“, Baltasis Dža — ankstyvieji Nepalas ir Kašmyras, vėliau visa Indija,
sudarantys tą patį trikampį. Interpretuodamas šį trikampį spalvomis, Erikas Harchas jo viršūnę žymi geltona, šiaurės
Centrinės Azijos ir jos gyventojų spalva, rytinį kampą — juoda, Kinijos spalva, vakarinį kampą — balta, Indijos spalva.
Jo manymu, sąlyginėje linijoje, kuri jungia rytus ir vakarus, šiaurryčius ir pietvakarius, Kiniją ir Indiją, centre turi
būti raudona spalva, raudonveidžių žmonių, t. y. pačių tibetiečių spalva. Nelabai aiškus terminas „dža“ senovėje galbūt
reiškė tiesiog pasienių gentis. Senovės tibetiečiai tikriausiai turėjo nepakankamą supratimą apie erdvę pietų pusėje ir
ją rekonstravo pagal savo legendas; tatai, be abejo, aiškintina tik tuo, kad per Himalajus sunku persikelti ir žiloje
senovėje neturėta smulkesnių žinių apie tą į pietus esančią erdvę, nors vėliau tvirtinta iš ten kilus.

Tibetas iki VII m. e. a., matyt, buvo dalijamas į ru (ragus); šalis kai kada vadinta Bod-Kam-ru-ši. „Ru“ — ragas kilme
buvo susijęs su „ruj“ — kaulas, šeima, gentis.

Pagal padavimus, šalies centro gentys pajungė keturias kitas aplinkui gyvenusias gentis — šudpus, dzeponus, balnonus ir
nanamus, kurie buvo imami į centro kariuomenę, o vėliau davė pradžią įžymioms Tibeto giminėms. Tat buvo „sakalo veidai“
rytuose, „asilo kanopos“ pietuose, „katino uodegos“ vakaruose ir „kiškio ausys“ šiaurėje [87, 20]. Už tų legendinių žinių
slypi paliudytas istorinis faktas, kad kariuomenė buvo padalyta į keturis ru „ragus“ (sparnus, arba vėliavas) . Tie keturi ru atitiko pirmą demono sutramdymo kvadratą. Monarchas buvo centre, veidu į pietus, todėl kairįjį sparną
atitiko rytai (Karnas), o deši-nįjį — vakarai (Ngaris). Būta ir horizontalaus orientavimo pagal viršų ir apačią. Viršus
atitiko vakarus, apačia — rytus, viršus — Ngarį ir Indiją, apačia — Kamą ir Kiniją. Dalijimas į ru siejosi ir su
keturiomis Tibeto etninėmis grupėmis, turėjusiomis dievus globėjus Se, Mu, Dongą ir Tongą. Tos etninės grupės buvo se-
ašai, dongai-minjagai, mu-mangšungai ir tongai-suinpai. Ru tradicija — „tradicija įvairių etninių grupių, sudariusių
tibetiečių tautą etnografine žodžio prasme“.
Monarchas Njatris davė pradžią tibetiečių cenpų pusiau legendinei Jarlungo dinastijai, kurioje priskaitoma trisdešimt du
monarchai. Yra duomenų, kad valdžią iš pradžių paveldėdavo mirusio cenpo jaunesnysis sūnus ir tik vėliau paveldėjimo
teisė buvo priskirta vyriausiajam sū-29 nui. Cenpas, kuris neilgai karaliaudavo, turėjo būti fiziškai stiprus ir sveiko
proto. O valdovu jis būdavo tol, kol vyriausias sūnus subręsdavo. Tada cenpui reikėdavo mirti. Ir iš tikrųjų pirmieji
cenpai mirdavo labai anksti. Esama žinių apie cenpus, kurie gyvi nuėjo į kapus. Toks pat \i~ kimas ištikdavo ir susirgusį
cenpą. Legenda apie trisdešimtąjį cenpą Bronį janderą byloja, kad jis susirgo raupsais, todėl neteko valdžios ir turėjo
mirti.

Matyt, Jarlungo dinastijos cenpų karaliavimas baigdavosi ritualine karalžudyste. Cenpų valdžia buvo veikiau sakralinio
pobūdžio. Ji ribojosi šamanų prižiūrėjimu ir papročių saugojimu  Cenpas buvo tarpininkas tarp dvasių, dievybių
bei demonų ir žmonių. Tie tikėjimai buvo atkilę iš pirmykštės bendruomenės santvarkos glūdumos. Tyrinėtojai pagrįstai
mano, kad senovės tibetiečių tikėjimų istorijoje būta iki-boninio substrato, kilusio iš įvaizdžių apie mirusiųjų pasaulį
ir vėliau padėjusio formuotis pagrindiniams tiek bono religijos, tiek tibetiškojo budizmo elementams. Iš kai kurių
legendų galima spręsti, kad sugebėjimą valdyti cenpai turėdavo įrodyti kautynėse su jakais — tikrose arba galbūt
apeiginėse, simboliškose.

Gilioje senovėje mirusio cenpo kūnas buvo įdedamas į varinę talpyklą ir įmetamas į upę, kur patekdavo demonės Klu (Lu),
kalnų laumės, valdžion, t. y. grįždavo į savo ištakas. Prieš laidojant mirusiojo plaukai buvo supinami į kasą, kūne
padaroma įpjovų ir jis nudažomas cinoberiu, o kartais ir aukojamų žmonių krauju.
Žmones, laidojamus kartu su cenpais, kinų autoriai keletą šimtmečių vėliau vadino „bendro likimo žmonėmis“, Kinų
šaltiniuose išliko cenpo VIII a. laidotuvinių apeigų aprašymas. Kai numiršta cenpas, „jie užmuša jaučių ir žirgų, kuriuos
laidoja drauge su mirusiuoju. Jaučius ir žirgus suverčia kape į vieną krūvą. Jų kapai kvadrato pavidalo, iškloti
akmenimis ir panašūs į paprasto vado namą. Aukšti pareigūnai, kuriuos velionis monarchas laikė savo draugais, vadinami
„bendro likimo žmonėmis“. Jų ne daugiau kaip penki. Monarcho laidotuvių išvakarėse „bendro likimo žmonės“ dieną naktį be
saiko geria vyną. Laidotuvių dieną jiems praduriamos kojos, ir jie miršta nukraujavę, po to laidojami drauge su velioniu“
, Mėgstamasis cenpo žirgas, jo rūbai, brangenybės, kilpinis ir kalavijas buvo dedami kartu su juo į kapą. Viršum kapo
būdavo pastatomas didelis namas, o vieta aplink jį apsodinama medžiais ir laikoma aukojimo vieta [101, 1629]. Kitomis
žiniomis, nuo cenpo mirties iki laidotuvių praeidavo treji tibetiškieji metai pagal gyvulinį laiko skaičiavimo ciklą.
Laidojimo patalpoje būdavo pastatomas sandalmedžio sostas, ant jo uždedama natūralaus dydžio cenpo statula ir didelis
uždaras indas su cenpo palaikais, sumaišytais su cinoberiu, O’ priešais sostą suverčiami cenpo lobiai.

Pagal senovės tibetiečių įvaizdžius, velionis ir kartu su juo palaidotieji — sinpai — mirusiųjų pasauly sudarydavo savo
bendruomenes. J tedirbdavo savo žemę ir augindavo jiems suaukotus gyvulius. Jiems nevalia būdavo susitikti su gyvaisiais
— sonpais. Palaidotasis virsdavo neinertišku kūnu, o sinpu — aktyvia egzistavimo forma mirusiųjų pasaulyje-

Tačiau grįžkime į gyvųjų pasaulį — tą laiką, kai cenpai tebebuvo tarp sonpų. Jei, tegul sąlyginai, sutiksime cenpą Njatrį
gretinti su kinų šaltiniuose minimu Faniu, tai išeis, kad trisdešimt du Jarlungo dinastijos-cenpai valdė centrines Tibeto
sritis apie du šimtmečius, nuo V iki VII a., prieš pasirodant „istoriniams“ Tibeto karaliams. Apibūdinti per tuos du
šimtmečius Tibete vykusių socialinių procesų esmę kol kas itin nelengva. Ar cenpai tapo valstybinės valdžios atstovais į
klases pasidalijusioje visuomenėje, ar jie, bent pirmieji, reiškėsi tik kaip genties vadai,— sunku pasakyti. Tačiau
akivaizdu, kad tie šimtmečiai buvo Tibeto genčių, valstybingumo formavimosi šimtmečiai.

Tibetiečiai saugoja žinias apie tai, kas cenpų nuveikta gilioje senovėje. Cenpas Pudekungdžalas išmokė žmones
žemdirbystės:

Medy skyles pramušę,

Žagrę ir jungą padarė,

Du jaučius į jungą sukišę.

Laukus ir lygumas arė.
Tas pats cenpas žmones išmokė drėkinti laukus, ruošti žiemai šieną — džiovintos žolės ryšulius, degti medžio anglį,
išgauti auksą, varį ir geležį. Lhabas Gokaras, Pudekungdžal Išolego įpėdinio dignitorius, arė lauką pora jaučių, pajungtų
į vieną jungą,— greičiausiai iš Vakarų į Tibetą patekęs būdas, kuriuo naudojamasi ir šiuolaikiniame Tibete. Jis
patobulino irigacijos techniką. Vėliau, prie cenpo Trinjan Dzungvano, „pastatę prie ežerų vartus, vandenį kanalais leido,
kalnų viršūnių vandenis surinkę į tvenkinius, nakties vandenį dieną į laukus leido“ . Išminčius patarėjas Tagri
Njanzigas išrado saikus grūdams.

Paskutiniai Jarlungo dinastijos cenpai — realūs, Istoriniai asmenys, valdę VI a. pabaigoje — VII a. pradžioje. Nuo to
laiko prasideda tikroji, 31 dokumentų paliudyta Tibeto istorija.