Tibeto mistikė ir šventoji- Jėšė Tsogjal

 

 Jėšė Tsogjal

  Jėšė Tsogjal yra garsiausia Tibeto moteris mistikė ir šventoji. Jos biografijoje konkrečių istori­nių faktų šiek tiek daugiau nei Guru Rinpočės gyvenimo aprašymuose, tačiau svarbiausiu įkvėpi­mo šaltiniu nesuskaičiuojamiems jogams ir joginėms per ilgus šimtmečius tapo būtent Jėšės, kaip Padmasambhavos mistinės partnerės, Dakinės, Išminties ir Suvokimo Motinos, legenda.
Istorijos šaltiniai byloja, kad Jėšė Tsogjal gimė 757 m. Dragmočės vietovėje, Karčeno klano valdovo šeimoje. Tačiau namtare, užrašytame vieno iš jos tantrinių partnerių, joginė apie save pradeda pasakoti nuo dangiškųjų lygmenų. Ten, kur anapus kasdienės erdvės ir laiko ji buvojo kaip deivė Sarasvatė, kartą atvyko Guru Rinpočė. Jis sušoko „Devynialypį Gyvenimo šokį“ ir paprašė visų gyvų būtybių labui deivę įsikūnyti žemėje moters pavidalu. Pirmasis jųdviejų po­kalbis skambėjo šitaip:
„SAMAJA HO!“ – sušuko Guru. – „Ryšys užmegztas!“
„SAMAJA AŠVA M!“ – atsakė Dakinė. – „Tu esi tas ryšys.“
„SAMAJA HRI – sušuko Guru. – „Ryšys yra visa ir viskas!“
„SAMAJA TIŠTA!“ – atsakė Dakinė. – „Ryšysyra stiprus!“
„RAMO HAM!“ – sušuko Guru. – „Te ugnis įsidega!“
„RAGAJAM!“ – atsakė Dakinė. – „Mes liepsnojant drauge!“
Tuomet, kaip rašoma namtare, Guru vadžra ir Dakinės lotosas (tantroje – vyriškas ir mote­riškas „slaptieji“ organai) susijungė, o „jiedu nugrimzdo į palaimingą susiliejimo transą, su­krėtusį kasdieniškąjį pasaulį visomis dešimčia krypčių. Iš jų susijungimo taško ištryško rau­donas mantrinis skiemuo A, apsuptas baltų balsių vainiko, baltas BAM, apsuptas raudonų prie­balsių, ir susijungę į vieną nuskriejo kaip krintanti žvaigždė į Tibetą, Drakmočės vietovę.
Po devynių mėnesių Pelgjo Vangčuko žmona Getsa be jokių kančių pagimdė mergaitę. Že­mė sudrebėjo, dangų supurtė griaustinis, pabiro gėlių lietus, o stebuklingasis kūdikis atsisėdo meditacine poza ir užgiedojo: „Šlovė Guru Rinpočei!“ Pagal tibetiečių tradiciją, naujagimei į bumą buvo įdėta šiek tiek ištirpinto sviesto. Namtare apie tai Jėšė Tsogjal prisipažįsta: „Buvau užmiršusi žemiškųjų patiekalų skonį ir jų visai netroškau, bet nurijau tą kąsnelį kaip simbolį samsaros, kurios atvykau sunaikinti“.
Mergaitė augo greitai, buvo pasakiškai graži ir labai išmintinga. Tačiau jokie kasdieniai žaidi­mai ar pramogos jos nedomino. Paauglė, apie kurios nežemišką žavesį po visą Tibetą pasklido gandai, sutraukdami būrius jaunikių, tetroško vieno – atsidėti dvasinei praktikai. K. Dowmanas, parašęs Jėšės Tsogjal namtarui puikius komentarus, šias autobiografijos detales traktuoja kaip paprasto likimo moters fantazijas, primindamas, kad gyvenimo pabaigoje, pateikdama savo mo­kiniams paskutinius priesakus, joginė save vadino „niekieno nemylėta senmerge, kurią atstūmė visi Tibeto vyrai“. Jis svarsto, kad galbūt Jėšės grožis buvo vien dvasinis, o „fizinio patrauklumo stoka, tikra ar įsikalbėta, bei atstumta meilė ir buvo pagrindinės priežastys, paskatinusios Tsog­jal, kaip ir daugelį kitų moterų, rinktis vienuolystę ir atsiskyrėlišką gyvenimą“.

Jėšė Tsogjal gyveno patriarchaliniais laikais, hierarchinėje visuomenėje, kai vos ne prievar­tinis sūnų ir dukterų apvesdinimas sustiprindavo ryšius tarp giminių ir klanų. Tad netrukus jaunikis buvo išrinktas ir jai, nors mergina iš paskutiniųjų priešinosi, tvirtindama, kad „šis žmogiškasis kūnas – tūkstantmečio pastangų rezultatas, kaip galiu jį paaukoti samsaros kan­čioms, užuot panaudojusi Nušvitimui pasiekti?!“ Niekas jos aimanavimų neklausė, o aprengę šilkiniais nuotakos drabužiais išvedė pasitikti sužadėtinio.
Legendos byloja, kad gležnoji mergelė taip priešinosi, kad jos kojos nugrimzdo į uolą kaip į molį ir niekas nebegalėjo Jėšės pajudinti iš vietos. Galų gale tai išvedė iš kantrybės jaunikio palydą, įniršę vyrai puolė užsispyrusią kilmingą merginą, išrengė ją nuogai ir ėmė plakti rim­bais su geležiniais dygliais. Tsogjal raudojo kruvinomis ašaromis, meldė Budą pagalbos, tačiau dangūs tylėjo, ir ji, nesulaukusi nei dievų paramos, nei žmonių užuojautos, buvo priversta vykti su jaunikiu. Po vestuvių puotos, kai girtas jaunikis su visais savo sėbrais įmigo, Jėšė pa­bėgo ir „lėkė greičiau negu vėjas per kalnus, perėjas, slėnius, kuo toliau pietų kryptimi…“
Ji apsigyveno Vompu Traktsango vietovėje, kalnų oloje, mito žolėmis ir dėvėjo keistą dra­bužį iš medžio žievės. Netrukus vietiniai žmonės pastebėjo svetimšalę atsiskyrėlę, o gandai apie pabėgusią Karčeno vado dukterį jau plačiai pasklido. Tsogjal buvo įskųsta ir netrukus atvykęs ginkluotas būrys ją sugrąžino atgal į jaunikio namus. Tėvas, regėdamas dukters kan­čias, prašė merginą paleisti, tačiau tai sukėlė jaunikio giminės įtūžį, ir netrukus buvo paskelb­tas karas tarp dviejų klanų.
Žinia apie tai pasiekė Tibeto karalių Trisongą Detseną, bet labiausiai jį sudomino pasakoji­mai apie nesantaikos priežastį – mergelę Tsogjal. Jis įsakė abiem giminėms tuoj pat nutraukti vaidus, paliepė užsispyrėlę nuotaką atgabenti į rūmus ir užsiminė, kad galbūt pats paimsiąs ją sau į žmonas.
Kai Jėšė Tsogjal atvyko į Trisongo Detseno dvarą, ji buvo sutikta su visomis karališkajai nuotakai deramomis iškilmėmis. Vestuvių puota truko tris mėnesius, bet kai gyvenimas vėl ėmė tekėti įprastine vaga, karalius suteikė savo jaunajai žmonai galimybę užsiimti tuo, ko ji labiausiai geidė  pažinti Dharmą. Trisongo Detseno dvare jau darbavosi didelis būrys iš Indi­jos atvykusių ačarjų ir panditų, ir jie tapo pirmaisiais jaunosios karalienės mokytojais. Kaip rašoma namtare, ji „labai greitai perprato penkias pagrindines disciplinas gramatiką, dialek­tiką, mediciną, menus, religinę filosofiją“ – ir visus stebino ypatingais gabumais studijuodama tiek pasaulietines, tiek dvasines doktrinas.
Jėšei Tsogjal gyvenant karaliaus rūmuose buvo pradėta statyti Samijės šventykla, tačiau kas­dien kildavo vis neįveikiamesnių juodųjų jėgų spendžiamų kliūčių. Iš Indijos atvykęs išmin­čius Šantarakšita, bandęs demonus sutramdyti meile ir užuojauta, galų gale pasiūlė pakviesti garsųjį egzorcistą Padmasambhavą. Ir šis atvyko.
Autobiografijoje Tsogjal apsakė karaliaus ir tantrinio jogo pirmąjį susitikimą dar įkvėpčiau nei „Zanglingmoje“. Šešiolikametės akimis žiūrint, Guru Rinpočė priešais puikybės apsėstą karalių staiga virto karmos ir mirties viešpačiu Jama, gniaužiančiu liepsnojančiose rankose Egzistencijos ratą su visais šešiais samsaros lygmenimis. Trisongą Detseną toks reginys taip sukrėtė, kad jis puolė ant žemės ir „lankstėsi tol, kol pratrynė gilią žaizdą kaktoje“. Paveiktas mistinių Indijos jogo galių, Tibeto valdovas ėmė prašyti slaptųjų tantros instrukcijų ir įšventi­nimų, apipylė Guru Rinpočę pasakiškomis dovanomis, o kaip svarbiausią „tantros ingredientą“ paaukojo jam savo žmoną Jėšę Tsogjal.
I Karalienė ir Padmasambhavos naujoji tantrinė partnerė toliau tęsė budistines studijas, ku- I rios jai puikiai sekėsi, nes buvo apdovanota absoliučia atmintimi ir dieviška intuicija. Netru­kus ji davė visus vienuolės įžadus ir tapo bhikšune. Ji su didžiausiu užsidegimu patarnavo Guru Padmakarai, aukodama jam „tris Mokytoją patenkinančias aukas: maistą ir gėrimą, pa­garbą ir atsidavimą, meditacinę praktiką ir dvasinius pasiekimus“. Jis irgi negailėjo laiko savo jaunajai mokinei, ir „neribotos Guru žinios palengva pripildė Tsogjal kaip Sniegynų liūtės pie­nas krištolo indą“.
Atrodo, kad Jėšės Tsogjal žinių troškimas buvo iš tiesų beribis, o ypač ją traukė slaptosios tantrinės doktrinos, tad ji nuolat prašydavo Mokytoją naujų įšventinimų, kartais bandydama jį sugraudinti tokiais maldavimais: „Lama, aš jauna, bet daug skausmo patyrusi, nes kančia man buvo atverta vos dvylikos metų sulaukusiai, kai tėvai manęs atsisakė ir, pamynę manuo­sius skaistybės įžadus, supančiojo pasaulietinės santuokos pančiais. Aš buvau žeminama, per­sekiojama ir kankinama. Dabar, jausdama mūsų ryšio svarbą, meldžiu Slaptų ir Šventų žo­džių, kurie kasdienio gyvenimo priežasčių padarinių ratą pavers transcendencija“.
Guru jai tuomet šitaip atsakydavo: „Tu, Šešiolikamete moterie, prisikentėjusi kaip aštuo­niasdešimtmetė ragana, tavo skausmą sukėlė sena karma, kurią dabar apvalei, o tapusi tyra gali patirti ir tyriausią palaimą“. Tačiau prieš atskleisdamas jai tantros slėpinius, Padmasamb- hava ilgai aiškino apie Mokytojo ir mokinio mistinio ryšio svarbą, nuosekliai dėstė bodhičitos ir samajos esmę.
Samają visų pirma galima suprasti kaip įžadus, jų priėmimą ir nepriekaištingą laikymąsi. K. Dowmanas teigia, kad bandydami įsisąmoninti šios sąvokos esmę, mes „peržengiame me­tafizikos ribas ir atsiduriame grynojo misticizmo erdvėje“. Samaja – tai pagrindinė šventumo sąlyga, tai dvasinio kelio pradžia ir pabaiga, tai visa Dharma. Samajos įžadai yra dviejų rūšių, vadinamieji santykiniai, reliatyvus, ir aukščiausieji, galutiniai.
Pirmieji siejami su įvairiomis moralės, etikos ir regulos diktuojamomis normomis, tačiau lamos pabrėžia, kad samaja neturi tapti „aklu priesakų vykdymu, išoriniu gerumo demonstra­vimu, širdyje auginant nepasitenkinimo, pykčio ar puikybės demonus. Santykinės samajos esmė yra Bodhisatvos įžadai, ketinimas siekti Išsilaisvinimo vardan tarnystės nelaimingiems
kenčiantiems.
Pereinant prie aukščiausiosios samajos keičiasi net pati šio žodžio semantinė prasmė, ir dabar jis gali būti aiškinamas kaip „sutvirtinimas“, „jungtis“ arba „integralumas“. Aukščiau­sioji samaja sujungia mokinį, jo kūną, kalbą ir protą su transcendentiniu lygmeniu – Guru, jidamu ir lakinėmis. Ši ypatinga jungtis nesusijusi su jokiais kasdieniškais, įprastiniais ry­šiais, o jos sulaužymas prilyginamas savotiškai apokalipsei, kai griūva samają pažeidusiojo mikrokosmas ir sukrečiamas mistinis makrokosmas, Guru, jidamo ir dakinių erdvė. Visi la­mos sutartinai pabrėžia, kad jokia tantrinė ar dzogčeno praktika neįmanoma be teisingo sa­majos suvokimo, tad nenuostabu, kad Guru Rinpočė savo pamokės Jėšei Tsogjal pradėjo bū­tent nuo šios temos.
Jėšės Tsogjal dvasines studijas nutraukė bono šventikai, ėmę įrodinėti karaliui, kad „valsty­bės gerovė priklauso nuo bono, nes tik Svastika ir dieviškoji palyda gali apginti Tibetą“. Jie tvirtino, kad Padmasambhava tėra „valkataujantis Indijos sadhu“, „neaiškios kilmės Nepalo magas“, o intymūs karalienės ryšiai su „barbaru burtininku“ teršia Trisongo Detseno ir visos karalystės garbę. Taigi buvo nuspręsta Guru Rinpočę išsiųsti atgal į Indiją, o Jėšę Tsogjal iš­tremti į Ladaką.

Mokytojas ir mokinė apsimetė paklustą įsakymui, bet iš tikrųjų patraukė į Tidro vietovę, kur „oloje, vadinamoje Dakinių Sambūrio mene, du mistiniai partneriai užsiėmė palaimingojo susijungimo tantrinė praktika“. Jėšė Tsogjal tai šitaip aprašė: „Aš, atsisakiusi kasdienybės lyg­mens drovumo ir gėdos, su atsidavimu ir didžiausiu nuolankumu paaukojau Guru savo kūno mandalą. Jo didžiosios užuojautos šypsena mane pervėrė penkių spalvų spinduliais ir Vais­kiausia šviesa pašventino mikrokosminę mano Visatą. Iškvietęs dievus šūkiais DZA! ir HUNG! jis visas akinamai suspindo, jo vadžra pakilo apimta mistinio įniršio ir susijungė su mano ty­ruoju lotosu absoliučioje harmonijoje“.

  Jėšė gana nuosekliai atpasakojo šį savo gyvenimo tarpsnį, kaip kelią nuo „beaistrės aistros“ ir „aistros beaistriškumui“ iki tyros Didžiosios palaimos. Namtaruose epizodai, susiję su sek­sualinėmis mistinių partnerių apeigomis, dažniausiai aprašomi „prieblandine“, arba Dakinių, kalba, kurią, pasak K. Dowmano, „aštrus intelekto skalpelis paverčia tiesiog lavonu“. Neretai ši ritualinė jungtis užšifruojama skiemeniu EVAM, simbolizuojančiu priešybių vienybę, ku­riame E reiškia moteriškąjį pradą, o VAM – vyriškąjį.

Jėšė savo patirtąsias Keturias palaimas nusakė šitaip: „Aš, mergelė Tsogjal, išsinėriau iš kas­dienybės ir ištirpau Didžiojoje palaimoje. Iš neapsakomos ekstazės bangų mano viršugalvio čak­roje išsiskleidė Baltas Palaimos rojus, apsuptas trisdešimt dviem Malonumo žemėmis, čia buvo sunaikinta pykčio kleša, aš gavau slaptas iniciacijas ir naują vardą – Dečen Karmo Tsogjal – Bal­toji Didžiosios Palaimos Deivė. Gerklės čakroje atsirado Geltonasis Palaimos rojus, apsuptas šešiolikos Malonumo žemių, mano puikybė buvo perkeista transcendentine išmintimi, aš ta­pau įšventinta ir vėl gavau naują vardą. Tamsiai mėlyname širdies čakros Palaimos rojuje, ap­suptame aštuonių Malonumo žemių, ekstazės vėjai nušlavė mano nesuvokimą, ir aš buvau apdovanota metafizinėmis įžvalgomis. Raudoname pilvo čakros rojuje su šešiasdešimt viena Malonumų žeme sudegė visos kitos mano žalingos emocijos, ir aš įgijau galią padėti nesuskai­čiuojamiems šio ir kitų pasaulių gyventojams. Aš virtau tyra būtybe, aš tapau Buda ir buvau pasiryžusi tarnauti kenčiantiesiems tol, kol egzistuos samsara“.
Po šešių mėnesių Guru Rinpočė liepė Jėšėi Tsogjal tantrinę praktiką tęsti vienai. Ji bandė prieštarauti ir maldavo dar vieno – Ati jogos, arba dzogčeno, įšventinimo, bet Padmasambha- va pareiškė, kad tam ji dar nėra pakankamai dvasiškai subrendusi. Jis paliepė mokinei keliauti į Nepalą, ten susirasti partnerį, vardu Atsaras Tsalė, ir su juo tęsti mistinį kelią.
Tsogjal pakluso ir kelionėje patyrusi daugybę sunkumų galų gale pasiekė Nepalą. Bhakta- puro mieste ji sutiko žavų jaunuolį ir kaipmat atpažino, kad jis ir yra Guru skirtasis Atsaras Tsalė. Tačiau paaiškėjo, kad vaikinas vergas, prie kurio šeimininkai labai prisirišę ir neketina jo parduoti už tuos aukso gabalėlius, kuriuos Jėšė atsinešė. Jie reikalavo penkių šimtų aukso monetų. Tuomet joginė įvykdė pirmąjį savo gyvenime stebuklą – prikėlė iš mirusiųjų ką tik kovos lauke kritusį vietinio valdovo sūnų ir už tai gavo reikiamą sumą. Išpirkusi vergą ir ap­lankiusi Nepale visas Guru Rinpočę menančias vietas ji kartu su AtsarU Tsalė iškeliavo į Tibetą.
Iš pradžių jie apsigyveno Dakinių Sambūrio menės urve, paskui persikėlė į Drakjerpą. Čia po septynių mėnesių jogos pratybų Jėšė Tsogjal įgavo sidhi – galią kontroliuoti penkis mate­rialiojo pasaulio elementus.
Tuo metu Trisongas Detsenas vėl panoro regėti Guru su Dakine savo rūmuose ir pasiuntė lungompos ėjikus jų pakviesti. Bono ministrai ir dvasininkai nusprendė neliesti mįslingojo Indijos sadhu, kuris „kaip erdvė esti visur ir niekur, kaip vanduo – ginklu nesužeidžiamas, kaip vėjas – nepagaunamas ir nesutramdomas, kaip ugnis – grėsmingai švytintis“. Tačiau sa­vo tautietę, „akiplėšišką moterį“ Tsogjal, jie pasiryžo tiesiog su žemėmis sumaišyti. Tai žino­damas, Padmasambhava pavertė Jėšę ritualiniu skeptru – khatvanga ir atėjo į Trisongo Detse no rūmus.

Kai karalius paklausė, kur dingo jo buvusioji žmona, Guru Rinpočė atsakė: „Jėšė ištirpo mano vidinėje beribėje erdvėje, Tsogjal įsiliejo į mano neišmatuojamybę ir išnyko tyroje palai­moje. ČIA ir DABAR ji esti tame taške, kur susikerta samsara ir nirvana“. Tai taręs jis vėl atver­tė khatvangą į karaliaus žmoną. Apstulbę bonpo šnibždėjosi: „Tas Indijos sadhu kupinas siur­prizų, jis paslėpė karalienę savo skeptre…“ Ir jie kurį laiką liovėsi drumstę vandenis.

 Guru RinpoČei grįžus, visus rūmus apėmė dvasinis pakilimas. Karališkoji šeima, ministrai, dvariškiai ir daugybė kitų žmonių, vadovaujami Padmasambhavos, ėmėsi dvasinių studijų. Jėšė Tsogjal, kaip visada, demonstravo individualistinius principus ir atsidėjo atsiskyrėliškai meditacijai. Guru ją tik retkarčiais aplankydavo, nors atkakli mokinė įvairiausiais būdais ban­dė atkreipti jo dėmesį.

   Kartą ji pareiškė norinti atsiduoti visiškai askezei ir papasakojo viziją, kurioje regėjo  dakines, Mokytojai aukojusias „durklais atrėžtą savo kūnų mėsą, kraują iš atvertų  venų, išlup­tus akių obuolius, nupjautus liežuvius, nosis, ausis, išplėštas širdis, plaučius,  kepenis, kaulų čiulpus, savo kvėpavimą, vidinį karštį ir gyvybinę energiją…“ Jėšė  pridūrė trokšte trokštanti savajam Guru šitaip aukotis. Jis sausai atsakė: „Jei atsiduosi  savęs niekinimui ir mazochisti- nei askezei, niekuo nebesiskirsi nuo dvasinių fanatikų ir  religinių ekstremistų, nuo tų visų apgailėtinų barbarų, kurių knibžda Indijos džiunglės.  Tai tik iškreiptai tenkins tavo puiky­bę“. Vis dėlto maldavimų paveiktas Padmakara savo  mokinei paaiškino, kaip laikytis Aštuonialypės askezės.
Jėšė Tsogjal tučtuojau ėmėsi vykdyti tai, ko pamokyta. Ji patraukė į Tidro ir susirado  olą kalnuose, ten, „kur prasideda ledynai ir sniegas“. Ji meditavo apsigaubusi tik  medvilnine skrais­te, paskui išsirengė visai nuoga. Į šią vietą ją atlydėjęs Atsaras Tsalė  po kurio laiko pasitraukė neatlaikęs kaustančio speigo. Jėšė pasitiko žiemą visai viena,  apimta nevilties ir nesugebėdama savyje sukelti tumo,- mistinio vidinio karščio. Tą  kančios tarpsnį prisimindama ji šitaip kalbė­jo: „Nuo šalčio visas kūnas nuėjo didžiulėmis  pūslėmis, aš be perstojo čiaudėjau, jaučiau nepa­keliamą išorinį ir vidinį skausmą, buvau  visai arti mirties“.
Nebeišmanydama, ko griebtis, ji pradėjo šauktis savo Mokytojo pagalbos: „O Tiesos įkūnytojau, kūrinijos Valdove, Užuojautos saule, sušildyk mane! Pažvelk į savo vienišą, visų apleistą nuogą mergaitę, į nelaimingąją ledo princesę, stingstančią vėjo košiamame skausmo name! Padėk man, įpūsk manyje mistinę ugnį!
Galų gale joje sukilo tumo karštis, o sapne pasirodęs’Guru iš kaukolės taurės pagirdė ją karštu čangu. Tačiau realybės lygmenyje jis „ledo princesės“ nebeaplankė. Nepaisant to, Tsog: jai jautėsi įkvėpta, pakylėta ir, nelyginant gyvatė išsinėrusi iš savo nušalusios odos, tapo kaip naujai gimusi.
Tuomet ji atsidavė antrajam askezės lygmeniui ir ištisus metus „nieko nevalgė, išskyrus mažus akmenėlius, gėrė ištirpinto sniego vandenį ir maitinosi meditacija“. Dvasinis pakilimas netrukus ėmė sekti, o galiausiai ir fizinės jėgos ją apleido: „Kojos nebeišlaikė kūno, kūnas ne­nulaikė galvos, kvėpavimas silpnėjo, o mintys visai susidrumstė“.
Kaip ir pirmąjį kartą, ji pasijuto atsidūrusi ant mirties slenksčio ir ėmė šauktis Guru pagal­bos: „Nuo tada, kai tau buvo paaukotas mano kūnas, pažįsti visus jo džiaugsmus ir liūdesius, žinai jo pomėgius ir polinkius, ką jis gali ir ko negali! Tave glostė Tsogjal gyvybės alsavimas, tau atvertos visos mano dorybės ir nuodėmės! Nejaugi turiu dabar numirti, užuot tarnavusi gyvoms būtybėms?! Pažvelk į žmonių pamišimą ir leisk man vardan jų gyventi!“
Guru nebepasirodė net vizijoje, tačiau merdinčią joginę aplankė liepsnų apsupta moteris ir pagirdė ją iš savo „slaptosios vietos“ tekančiu karštu krauju. Jėšė kaipmat atsigavo ir pasijuto „stipri kaip Sniegynų liūtė“.
Tsogjal toliau meditavo šaltyje visai nuoga ir maitinosi oru. Bet staiga ją apniko abejonės ir nepasitikėjimas savimi. Tai atvėrė kelią naujoms kūno kančioms, ir Jėšė trečią kartą atsidūrė akis į akį su mirtimi. Ji ir vėl kreipėsi į Guru jau visai desperatiškai melsdama; „Aš esu tavo mergaitė, amžinybės duktė, pasmerkusi save klaidžioti samsaroje, prisiėmusi kęsti alkį, troš­kulį, šaltį, nuovargį ir beribę vienatvę, vergaujanti kaip juodadarbis gyvulys, pažinusi tikrąją žmogiškojo įsikūnijimo esmę, pasiryžusi viską ištverti kelyje į Laisvę. Man mirtis nėra alterna­tyva! Išgelbėk amžinybės mergaitę, įkalintą mirtingos moters kūne, kad ir kur būtum, žvelk į ją su užuojauta!“
Šį sykį Padmasambhava pasirodė danguje priešais Jėšės olą ir šitaip prakalbo: „Klausykis, Karčeno dukra, karaliene, apdovanota grožiu ir visokiausiomis malonėmis! Klausykis, jauno­ji, tuštybės kupina Guru palydove, išdidi garbėtroška, veidmaine šventeiva, išpuikusi vienuo­le! Jei nenori amžinai tūnoti apgaulėje, tučtuojau atsižadėk davatkiško apsimetinėjimo ir dviveidystės! Nesipuikuok savo beatodairiška askeze, turėk drąsos atsisakyti perdėto pamaldumo ir iškreipto dorybingumo, pagaliau atverk savo tikrąją prigimtį! Tu sau per griežta, tavo atsiža­dėjime per daug aistros, tavo asketiškas pasiaukojimas per karštas! Jeigu nori eiti toliau, priva­lai atkurti savo kūno ir sąmonės subtilųjį savitarpio žaismą“. Tai pasakęs jis išnyko, palikęs mokinei tik indą su gydomųjų žolių nuoviru.
Kiek atsigavusi Jėšė Tsogjal turbūt apsvarstė Guru žodžius, nes paliko savo didžiausios as­kezės urvą ir su Atsaru Tsale iškeliavo į Butaną* kur rinko įvairias stebuklingas žoles, gydo­muosius mineralus ir „alcheminio virsmo dėka galutinai atkūrė savo kūno bei dvasios galias“.
Atgavusi jėgas, Jėšė Tsogjal pradėjo ketvirtąją – kalbos askezės – praktiką. Ji dienąnakt nenutildama kartojo įvairias mantras ir deklamavo šventuosius tekstus. Tačiau po kelių mė­nesių Tsogjal ėmė kimti, mikčioti, gerklę raižė baisūs skausmai, liežuvyje ir lūpose atsivėrė negyjančios žaizdos, paskui iš burnos pasipylė pūliai ir kraujas. Mirtis vėl alsavo jai tiesiai į veidą, bet šį sykį Jėšė jau nesiryžo kviestis į pagalbą savojo Guru, o sukaupusi visas dvasios jėgas pabandė su kliūtimis susidoroti pati. Netrukus visos žaizdos užgijo, skausmai liovėsi, balsas tapo stiprus, švelnus, melodingas, ji „įgavo visas puikiąsias išorines, vidines ir slaptą­sias savybes“.
Laimėjus tokią pergalę prieš save pačią, kurį laiką Tsogjal viskas sekėsi puikiai. Meditacinė praktika tapo kaip niekada stabili, Jėšė lengvai valdė visas sidhi ir buvojo nepertraukiamam samadhi. Toji palaima truko neilgai, prasidėjo gundymai. Demonai, įerzinti nuo joginės skli- dusios akinamos vidinės šviesos, apsireiškė prieš ją pirmiausia pasivertę gardžiausių patieka­lų pavidalu, paskui – įgavę visų įmanomų pasaulio turtų formą. Galiausiai jie įsiveržė į jos olą kaip žavingi nuogi jaunikaičiai ir gašliai judėdami bandė Jėšę glamonėti ir šnibždėjo visokias nešvankybes: „Ar nenorėtum ant manęs pajodinėti, gražuole?“, „Gal susigundytum mane pa­čiulpti?“, „Na, pamelžk mane savo žavingomis rankelėmis, burna ir slaptąja vietele…“ Tsogjal nepasidavė demonams ir meditavo toliau.
Tuomet nelabieji gaivalai ėmė ją gąsdinti, pasiversdami tai akmenų griūtimis, tai griausti­niu ir žaibais, tai plėšriaisiais žvėrimis, gyvatėmis, skorpionais, pragarų išperomis ir visokiau­siomis neregėtomis pabaisomis. Tai matydama Tsogjal uždainavo: „Visus šiuos kraupiuosius pavidalus sukūrė mano pačios sąmonė. Tuštuma negali sužeisti Tuštumos!“
Demonai nuo jos atsitraukė, tačiau nenurimo, o griebėsi naujos klastos. Jie užsiundė ant Butano sausrą ir badą, taip pat paskleidė gandą, kad karalystę užklupusių nelaimių priežastis yra Tibeto ragana Tsogjal, „kalnų urve kiūtanti nebylė, atrodanti kaip skeletas“.
Aplinkinių kaimų žmonės nusitvėrė kas lazdą, kas akmenį, kas pagaikštį, ir įtūžusi minia patraukė prie Tsogjal meditacinės olos. Išvydę joginę, jie ėmė į ją mėtyti peilius, ietis, kirvius, pagalius, grumstus, mėšlo gabalus, šaudė iš lankų ir laidė akmenis iš svaidyklių, tačiau Jėšė Tsogjal, nugrimzdusi į gilų samadhi, buvo nesužeidžiama. Tai išvydus, žmonių įtūžis virto pagarbia baime.
Žinios apie visagalę joginę pasiekė ir Butano karalių. Jis su gausia palyda atvyko prie Tibeto joginės urvo ir paprašė ją tapti savo Mokytoja. Dar po kurio laiko Jėšei nusilenkti atėjo visi Butano dievai ir demonai. Tačiau ji atsisakė bet kokių pašlovinimų ir malonių, paprašė tik vieno – karaliaus dukters Kjidren sau ir Guru Rinpočei į mokines. Paskui lydima būrio sekėjų iškeliavo atgal į Tibetą, į Vompuko Traktsango urvą, kur meditavo Padmasambhava.
Guru Rinpočė savo ištikimiausią mokinę šį kartą pasitiko negailėdamas pagyrimų: „O, jogi­ne, esanti tantros aukštumose! Žmogaus kūnas skirtas pasiekti tobulai Išminčiai. Vyrų ir mo­terų fizinis pavidalas yra lygiavertis, tačiau jei moteris turi valios ir pasiryžimo, dvasiniais pa­siekimais ji gali pranokti bet kurį vyrą!“
Trisongo Detserio pakviestas Padmasambhava, Jėšė Tsogjal ir visi jų sekėjai sugrįžo į Sami- ję, kur ta proga buvo surengti debatai tarp bono ir budizmo išpažinėjų. Pirmiausia varžytasi mįslių minime ir spėjime, specifinėje bono srityje, kurioje loku vadinami šventikai įveikė bu­distus. Bonpo triumfuodami sveikino savo dievus ir iškėlė vėliavas su svastikomis. Toliau ėjo religiniai debatai, kuriuos laimėjo budistai, vadovaujami indų išminčiaus Vimalamitos.
Tuomet bonpo pareiškė: „Indų barbaro sekėjai svetimšaliai savo pergale įžeidė Tibetą glo­bojančius Svastikos dievus. Nuo šios akimirkos mes rungsimės tik su tibetiečiais“. Bet šimtas aštuoni tibetiečiai lotsavos – vertėjai triumfavo metafizikos ir logikos rungtyje, o Dharmos vė­liava buvo dar sykį aukštai iškelta.

Galiausiai atėjo eilė moterų giminei, ir Jėšė Tsogjal su savosiomis metafizikos žiniomis ir magi­nėmis galiomis stojo prieš bono šventikę Bonmotso, kurią nesunkiai įveikė Prasidėjus okuhinių gebėjimų ir sidhi demonstravimui, Jėšė ir vėl pranoko visus. Ji kvitavo aukštai danguje sėdėdama lotoso poza, iš savo pirštų galų svaidė tai besisukančius ugnies ratus, tai vaivorykštines vandens sroves, suminkiusi uolą kaip molį lipdė įvairias būtybes, kurios tuoj pat atgydavo, ir prikėlė iš miru­siųjų dešimt jaunų budistų vienuolių, kurie Juodųjų bonpo magijos paveikti buvo kritę negyvi… Visa tai stebėję žmonės ėmė šnibždėtis: „Ko verti bono šventikai, jei jie nesugeba net moters įveik­ti?!“ Iš tiesų bonpo pasijuto visai sutriuškinti ir oficialiai pripažino savo pralaimėjimą.
Jėšė Tsogjal buvo apipilta įvairiausiais titulais, ji tapo Tibeto karaliaus šventike, Samijės vienuoliškojo universiteto abate, ministrų ir kitų valdžios vyrų lama, slaptųjų doktrinų Moky­toja ir 1.1. Tačiau, kaip ir kitais kartais, rodos, jau galų gale pasiektą ramybę nutraukė turbūt pats dramatiškiausias Jėšės Tsogjal gyvenimo įvykis: Guru Rinpočė susiruošė palikti Tibetą. Prieš išvykdamas jis padiktavo savo paskutinius, slapčiausius pamokymus Tsogjal ir dar ke­liems mylimiausiems mokiniams, kurie viską užrašė ir paslėpė terma pavidalu Samijės vie­nuolyne ir kitose Tibeto vietose.

 

Padmakara nepasidavė jokiems karščiausiems įkalbinėjimams pasilikti ir patraukė prie Gungtango perėjos, iki kurios jį atlydėjo Jėšė Tsogjal. Atsisveikinimo akimirkai atėjus, ji saky­tum prarado visas savo dieviškąsias galias, sidhi, joginės savitvardą, asketės santūrumą ir tapo paprasta, karštai mylinčia ir paniškai išsiskyrimo bijančia moterimi. Ji raudodama šaukė: „Ak, valdove, mes taip ilgai buvome drauge, o dabar staiga išsiskiriame akimirksniu! Ką man dary­ti, kad galėčiau su tavimi būti per amžius?! Aš visada greta tavęs buvau, o dabar tu ruošiesi pradingti danguose, pametęs mane vieną šaltame blogos karmos guolyje! T avo žodžiai buvo sklidini išminties, o dabar tu, nemirtingasai, palieki mane, sunaikintą kūniškumo, be jokio patarimo! Kas dabar mane paguos, kas apšvies, kas pamokys?!“
Gura Rinpočė tarė: „Aš sakau tau sudie tik lėkštame kasdienybės lygmenyje. Mano užuo­jauta neatsiranda ir neišnyksta, ji nei didėja, nei mąžta, aš visada ir visur esu su tais, kurie manimi tiki!“
Tsogjal nebenuramino simboliškas Guru kalbėjimas ir ji raudodama vaitojo: „0, Guru! Aukš­čiausiasis tėve ir gelbėtojau! Mano vienintele širdie! Tu nežinai, kas yra gailestis! Kodėl mane taip žiauriai kankini! Pasigailėk savo ištikimiausios draugės!“ Kaip rašoma namtare, Jėšė „puolė ant žemės, raitėsi, vaitojo, daužė galvą į akmenis, šaukė, rovėsi plaukus, grąžė rankas, draskėsi i reidą, aimanavo“, bet – veltui
Gura jau lėkė raitas ant saulės spindulio į pietvakarius ir išnyko žaižaruojančioje erdvėje. Tsogjal pasiekė tik jo stiprus, aiškus balsas, bylojantis paskutines slapčiausias dvasines instruk­cijas, apie kurias nutylima net visose Jėšės Tsogjal biografijose. Tačiau tai joginės nepaguodė, ii blaškėsi ir kankinosi išsiskyrimo vietoje, kol visa pasruvo kraujais.
Sielvartingos Jėšės aimanos it aidas ritosi per kalnus ir klonius: „0, Gura! Užuojautos sim­boli! Kaip man iškęsti išsiskyrimo skausmą?! Nieko daugiau tavęs neprašau, bet padėk man nors tai ištverti!“ Iš pietvakarių nelaimingajai buvo pasiųstas siauras, akinamai ryškus spin­dulys, kuris „su neįtikima galia pervėrė ir pakeitė Tsogjal širdį, sunaikindamas giliai paslėptą virių ir baimių lizdą, nuramino jausmų ir kankinamų emocijų šėlsmą, suteikdamas jai visa apimančią, visa persmdkiandą, amžiną Gura ESATIES pilnatvę“.
Padmasambhavai išvykus, Samijės vienuolyne prasidėjo nuopuolio bukai. Po karaliaus Tri- songo Detseno mirties igai nenurimo kova dėl sosto, ir švenčiausioje Tibeto vietoje virė tiesiog šekspyriškos aistros. Valdžią paveldėjusi princą Munį Tsempo nunuodijo jo paties motina, Trisongn Detseno našlė.Kėsintasi ir į Jėšės Tsogjal gyvybę, o galiausiai, jau nebe pirmą kartą, ji buvo ištremta į Išaugo pravirtąją. Kelyje į tremties vietą vienišą joginę išprievartavo septyni plėšikai. Ta­čiau tragišką gyvenimo įvykį Tsogjal jau įstengė regėti tantros šviesoje ir į ją išniekinusios vyras šitaip kreipėsi: „Mano sūnūs, jūs sutikote puikią partnerę, Didžiąją Išminties Motiną! Kadaise sukauptos geros karmos dėka šiandien jūs buvote apdovanoti keturiaisAuksčiausios tantros įšventinimais ir įvesti į keturias Tyros palaimos mandalas!“ Namtare ra­šoma, kad potnrtnSopi po jnuynpno su Dakint akimirksniu pasiekė Nušvitimą, tapo mahasidhais ir visur savo Mokytoją lydėjo, tarnaudami jai ir visiems kenčiantiems“. Šis Jėšės Tsogjal gyvenimo epizodas, žiurint naeįšvęstojo akimis, atrodo tikrai sunkiai suprantamas, tačiau tibetiečiai lamos jį aiškina kaip šventosios galią aktyviai keisti pasaulį, tarsi su geriant aplinkinių agresiją ir transformuojant jų negatyvias emocijas į transcendentinį Tikro­vės suvokimą.
Paskutiniaisiais gyvenimo metais Tsogjal atsidavė aktyviai altruistinei veiklai, „perkeisda-^ ma savąjį Nušvitimą kitų labui“. Ji maitino kūniškai ir dvasiškai alkstančius, girdė ištrošku­siuosius, rengė šąlančiuosius, dalijo turtą bedaliams, gydė ligonius, aukojo savo kūno dalis luošiams ir net atsidavinėjo aistrų apsėstiesiems. Legendos byloja, kad kurį laiką Tsogjal, „vyk­dydama visas idealios, mylinčios žmonos pareigas“, gyveno su raupsuotuoju, dvokiančios mė­sos gabalu, kuriam buvo nupuvusios visos galūnės, lūpos ir nosis. Pajutusi, kad artėja žemiš- kojo.gyvenimo pabaiga, Tsogjal patraukė į paskutinę piligrimystę dar kartą aplankyti visų su Guru Rinpoče susijusių Tibeto vietų.
.. Namtaruose sakoma, jog į Dakinių žemę Jėšė Tsogjal iškeliavo sulaukusi 211 metų, tačiau istoriniai faktai byloja, kad parinirvaną ji pasiekė 817 m., būdama šešiasdešimties. Tai įvyko Centriniame Tibete, Zapu viršūnėje, kur ji sukvietė visus savo mokinius išklausyti atsisveikini­mo pamokslo.
Keliolikai tūkstančių sekėjų Jėšė Tsogjal aštuonias dienas dėstė paskutiniuosius priesa­kus: „Aš esu svarbiausioji samsaros ir nirvanos valdovė, todėl gyvenu visų gyvų būtybių sąmonėje. Aš, jūs ir visos ateities kartos esame suvienyti, per amžių amžius neatskiriami.:% Nesugebėdami manęs savyje atpažinti, jūs regite Jėšę Tsogjal kaip išorinį pavidalą. Žvelkite -į savęspi, į vidinę tikrovę. Bandydami ieškoti savojo „aš“, nerasite nieko. Jūsų fizinis kūnas, m materijos vergas, tėra darinys iš mėsos ir kaulų. Jūsų subtilusis kūnas suaustas iš energijos vėjų, kuriuos įvaldę tapsite sidhais. Jūsų klaidžiojantis protas apnuodytas penkiomis emo­cijomis. Jų nedarnus orkestras sudaro grubųjį asmenybės apvalkalą. Užsispyręs ir kietas kasdienis protas gramzdina jus samsaroje. Išlaisvinę savyje Tuštumos suvokimą tapsite Bu­domis. Sis materijos kamuolys, žmogaus kūnas, yra gėrio ir blogio buveinė, suvokę jo iliu­ziškumą, įgysite Vaivorykštinį kūną“.
Ezoterinius pamokymus Tsogjal nuolatos supindavo su savo gyvenimo istorija, kupina ne tik mistinių patirčių, bet ir labai žemiškų, žmogiškų, moteriškų išgyvenimų: „Klausykitės* ma­no ištikimieji tibetiečiai! Pasakykite visiems, kad aš ištirpau vidinėje erdvėje, amžiams nura­mindama materialiosios tikrovės skausmus ir sielvartus. Žmogiškojo įsikūnijimo pakilimai ir šios dvi Padmasambhavos ir Jėšės Tsogjal istorijos atspindi mistiškąjį, metafizinį, tam tikra prasme netgi „ekstremistinį“ šventumo suvokimą ir siekimą. Tačiau Tibete visais laikais buvo kitokių šventųjų, pasirinkusių ne tokį dramatišką, o intelektinėmis studijomis ir nuosai­kesne dvasine praktika grįstą kelią. K. Dowmanas prie jų priskiria didį njingmos Mokytoją, filosofą, išminčių Longčeną Rabdžampą (1308-1363), genialųjį Džė Tsongkhapą ir netgi Tibe­to abėcėlės kūrėją Songtseno Gampo ministrą Tonmi Saiiibhotą. Tačiau, kad ir koks būtų šis virsmas iš žmogaus Žmogumi, pagrindinė sąlyga yra vienintelė. Jo Šventenybė XIV Dalai La­ma ją nusako dviem žodžiais: GERA ŠIRIS.

Pagal: Jurgos Ivanauskaitės užrašus