Tibetiečių legenda

Tibetiečių legenda kaip beždžionės tapo žmonėmis.

Tibetiečiai- galbūt vienintelė pasaulio tauta, kuri, dar iki pasirodant Darvino teorijai, savo kilmę siejo su beždžione. Pasak vienos legendos, jų protėviai buvo beždžionių karalius ir kalnų laumė. Ta legenda, perpavidalinta budistinės tradicijos.

Bodhisatvos Avalokitešvaros mokinių tarpe buvo beždžionė, galinti daryti stebuklus. Pasiųsta į Tibetą kontepliuoti, ji tapo daugialio šiame krašte gyvenusių beždžionių karaliumi. Čia beždžionių karalių, išgarsėjusį savo gražumu, pamatė ir aistringai pamilo uolų demonė, kalnų laumė ir pasiūlė jam tapti jos vyru. Beždžionių karalius, anksčiau davęs vienuolio įžadus, visaip tam priešinosi, bet kalnų laumė, nesitverdama meile, laikėsi savo:

Beždžionių care, ak,

Išgirsk mane, meldžiu!

Esu pilka dvasia,

Bet meilia tau degu.

Liepsnodama aistra,

Aš į tave veržiuos,

Tiktai atstumk mane-

Su demonu guluos.

Po dešimt tūkstančių

Mes sielas sunaikinsim

Ir kūnus rysime,

Kraujus laižysime,

Vaikai mums gims tokie

Žiauruoliai kaip ir mes,

Jie į Tibetą žengs-

Snieguotas nykumas,

Ir pastatys miestus

Pilkieji šie velniai,

Ir sielas jie žmoniu

Sunaikins kaip matai.

Neišmanydamas, ką daryti, beždžionių karalius kreipėsi patarimo į Avalokitešvarą, ir jis jam pasakė: “Būk kalnų laukės vyru!”

Šešias beždžiones vieną po kitos pagimdė kalnų laumė. Po trejų metų jų palikuonių iš santuokų su kitų beždžionių patelėmis tiek priviso, kad jie suėdė visus vaisius ir ėmė badauti. Vasarą juos kankino lietūs ir saulė, žiemą- sniegas ir saulė, jie neturėjo nei maisto, nei drabužių. Beždžionių karalius vėl nuliūdo ir dar kartą kreipėsi, prašydamas padėti, į savo mokytoją:

Ir sedžiu štai purve

Krūvoj savų vaikų,

Nuodingas vaisius šis,

Užgimęs iš aistrų.

………………………………

Gerumo versme tu!

Pamokyk, ką daryti,

Kaip man dabar vaikų

Gyvybes palaikyti?

Avalokiteša paėmė miežių, kviečių, kukurūzų ir numetė juos ant Tibeto žemės. Gausus derlius išgelbėjo beždžiones nuo bado mirties. Jų vis daugėjo. Pamažu joms nukrito uodegos ir nuslinko šilta vilna. Šitaip pagal padavimo, beždžionės tapo žmonėmis. bezdzioniu karaliusTie žmones kurie atsigimė į tėvą, beždžionių karalių, buvo protingi ir geri, o kurie atsigimė į motiną, kalnų laumę, pasirodė esą pavydūs, daugelio žemų aistrų vergai ir dažnai buvo raudonų veidų.  Ir taip, žmonės pasidalino į blogus ir gerus.  Pasak kitų legendos variantų, beždžionių karaliaus pavidalą priėmė pats Avalokitešvara.  Ta vieta , kur beždžionių karalius susijungė su kalnų laume, buvo dabartinio Cetango miesto rajone, Jurlango slėnyje, į pietryčius nuo Lhasos. Kaip tik čia, viename derlingiausių pietų Tibeto slėnių, ir atsirado pirmoji Tibeto valstybė.