ŠVENTIEJI, GYVIEJI BUDOS IR ŽMONĖS

ŠVENTIEJI, GYVIEJI BUDOS IR ŽMONĖS

 
Dabar, žmonijai stovint ties lemtinga XX ir XXI amžių riba, kiekvieną tikriausiai aplanko juodos mintys apie Pasaulio pabaigą. Aš dažnai klausdavau tibetiečių lamų, ką jie galvoja apie – Apokalipsę, arba Kalijugos, Juodosios epochos, totalų galą. Ir ne kartą susilaukiau atsakymo, kad Pasaulio pabaiga yra ne išorinė, o vidinė katastrofa, ji vyksta mūsų sąmonėje ir širdyse. Be paliovos tvirtindama, kad Tibetas man yra Pažadėtoji žemė, galėčiau pridurti, kad ten žmonėms Apokalipsė dar neprasidėjo, o jei ji ir vyksta, tai ne tokiais mastais kaip Vakaruose.

W. Y. Evansas-Wentzas 1928 m. pirmą kartą Europoje spausdinamos Milarepos biografijos įžangoje rašė: „Babilono, Egipto, Graikijos, Romos civilizacijos sužydėjo ir žlugo, tačiau Kinijos, Indijos, Tibeto kultūros, nepaisant socialinių neramumų, kylančių dėl susidūrimo su vartotojiškais Vakarais, išliko ir išsaugojo nuostabų dvasinį gyvybingumą, kuris vis dar gali vesti žmoniją link Aukščiausiojo Idealo, įrodančio, kad pasaulį sau pajungia Dieviškasis žmogus, o ne jo gyvuliški ir barbariški pradai“. Nuo to laiko daug kas pasikeitė pasaulio politinėje arenoje, tačiau net ir okupuotame Tibete išliko tvirtas tikėjimas, kad svarbiausia kova vyksta t žmogaus viduje ir tikroji Laisvė atsiveria tik jo paties sieloje. Todėl iki šiol šventas, arba Dieviš-I kasis, žmogus čia nusipelno daug didesnės pagarbos nei visi žemiškieji lyderiai, herojai ir čem-f pionai. Tiesa, „gyvuliškieji ir barbariškieji pradai“, įgavę labai konkretų kinų okupantų pavidalą, tebesistengia primesti tibetiečiams savąjį Laisvės suvokimą.

Tradiciškai švenčiausiais Tibeto asmenimis buvo laikomi Dalai Lama ir Pančen Lama. Pirmasis žmogiškuoju pavidalu įkūnijo transcendentinės užuojautos viešpatį Avalokitešvarą, antrasis – Budą Amitabhą. XIV Dalai Lamai pasitraukus į tremtį, X Pančen Lama liko Tibete ir didesnę gyvenimo dalį praleido kalėjimuose ir koncentracijos – „perauklėjimo“ stovyklose, o ne savo puošnumu Potalai prilygstančiame T’ašilhunpo vienuolyne Sigadzės mieste.

Sigadzė yra antras pagal dydį Tibeto miestas, ilgus šimtmečius palaikęs daug intensyvesnius ryšius su išoriniu pasauliu nei užgintoji Dalai Lamų sostinė. Portugalų misionieriai, 1628 m. apsilankę Sigadzės karaliaus rūmuose, teigė, kad šie prabanga nenusileidžiantys „geriausiems Portugalijos pavyzdžiams“, tačiau 1948 m. toje pačioje vietoje pabuvojęs G. Tucci’s aprašė niūrius kiniškus interjerus, „tibetiečių papročiu pripildytus į vieną krūvą suverstų profaniškų ir sakralių daiktų“. Dabar iš karališkųjų rūmų belikę griuvėsiai, tačiau Tašilhunpo vienuolynas, statytas 1447 m., tebėra vienas autentiškiausių Tibeto religinės architektūros pavyzdžių, nes X Pančen Lamos pastangų dėka jis beveik nebuvo sugriautas. Tačiau jei ne Budos Amitabhos įkūnytojo rezidencija ir keletas tibetiškų užeigų su spalvingomis, vietinių pirosma-nių nutapytomis iškabomis, Sigadzė šiandien atrodytų kaip beveidis ir tuo savo beveidiškumu kraupus Kinijos miestas.

Lhasą ir Sigadzę skiria 395 km, kuriuos keliaudamos „visuomeniniu transportu“ tik vargais negalais įveikiame. Pusdienį įstringame kokių penkiolikos kilometrų ilgio mašinų eilėje, mat kelią vienoje vietoje sugriovė kalnų nuošliauža. Tibetiečiai į tokią nesėkmę reaguoja gana abejingai, pirmiausia suvalgo visas maisto atsargas, paskui „eina į svečius“ ieškodami pažįstamų greta ar kiek tolėliau stovinčiuose autobusuose, džipuose, traktoriuose, o galiausiai, griebiasi mantrų.

Šalimais sėdinti senučiukė, kelias valandas pašnabždomis kalbinusi Avalokitešvarą ir, matyt, nusprendusi, kad transcendentinė užuojauta šioje situacijoje bejėgė, visu balsu pradeda šauktis Guru Rinpočės: OM A HUM VADŽRA GURU PADMA SIDHI HUM OM A HUMVADŽRA GURU PADMA SIDHI HUM OM A HUM VADŽRA GURU PADMA SIDHI HUMH! Moteriškė tai daro su tokia energija, kad visur esantysis Guru tiesiog negali neišgirsti Ir mes iš tikrųjų pajudame į priekį. Prapliumpa liūtis, nuo kalnų grasindami naujomis nuošliaužomis kliokia burbuliuojantys purvo upeliai, o autobuso stogas pasirodo esąs tikrų tikriausia iliuzija, nes netrukus visi permirkstame kiaurai.

Sigadzėje užsieniečiams dera apsigyventi Fruit „Vaisių viešbutyje“, taip vadinamame turbūt dėl šalia esančio didelio obelų sodo, kuriame Tašilhunpo vienuoliai per pietų pertraukas (!) mėgsta lošti kortomis. Viešbutis, tiesą sakant, labiau primena kareivines, o po jo neapsakomai ilgus koridorius, kaip man pasakojo vienas bičiulis, administratorius važinėja dviračiu. Ir nors lauke liūtis liovėsi, kambaryje vis dar varva. Tačiau tai nebesvarbu, nes pro koridoriaus langą gali kaip ant delno matyti didingą ir nuostabiai gražų Tašilhunpo.

Viduryje judrios gatvės tarsi kokia Kitos realybės sala išlikęs    – Nusilenkimų

aikštelė, kurioje piligrimai, nekreipdami nė menkiausio dėmesio į pro šalį ūžiančius sunkvežimius ir dardančius traktorius, visu ūgiu šimtus kartų puola kniūbsti prieš Budos Amitabhos buveinę. Bet kas tai?! Jie be garso, nelyginant košmariškame sapne, ristele atbėga iš tamsos: būrys šalmuotų kareivių su nuleistais antveidžiais, susirėmimui paruoštais neperšaunamo stiklo skydais, sieksninėmis lazdomis ir šautuvais. Jie ristele nubėga į tamsą ir prieš išnykdami surinka klaikiais laukiniais balsais. Viskas išties atrodo lyg mano pačios haliucinacija, nes nė vienas stropiai besilankstantis tibetietis į kareivas net galvos nepasuka. Bet kitą rytą ta pati, o gal jau kita komanda, rėkdama kovinius šūkius, kažin kokiu sulėtintu it filme ritmu ir vėl bėga pro Tašilhunpo.    ^

Sigadzėje yra ir didžiulis kalėjimas, į kurį dažniausiai patenka tibetiečiai, nesėkmingai bandę pabėgti iš šalies. Apie šią vietą man smulkiai pasakojo Rigdzinas Namkha Gjatso Rinpočė, kuris joje pabuvojo net tris kartus. Pirmą kartą Rinpočė gana lengvai išsisuko, antrą kartą kinai jam nukirpo ilgus, žemę siekusius, pagal tantrinės šeimos tradiciją, nuo vaikystės augintus plaukus, o trečią sykį jaunam lamai teko „paskraidyti aeroplanu“. Taip vadinamas kankinimas, kurį patyrė visi Tibeto politiniai kaliniai ir kuriuo kinų policininkas gali pagąsdinti kiekvieną gatvėje jam nepatikusį žmogų. „Mane pagavę, – sakė Rinpočė, – pareigūnai pirmiausia paklausė, kodėl bėgau į Indiją. Atsakiau, kad noriu susitikti su Dalai Lama. Jie paklausė: „Ar jis tavo giminaitis?“ Tariau: „Taip,. Dalai Lama yra mano Tėvas. Dalai Lama yra kiekvieno tibetiečio ir viso Tibeto Tėvas. Kaip kad danguje yra tik viena Saulė ir tik vienas Mėnulis, taip ir Sniegynų šalis turi tik vieną Tėvą ir tik vieną Motiną: Jo Šventenybę Dalai Lamą!

 

Pagal J.Ivanauskaitės užrašus