Senovės ir viduramžių Tibeto šeima ir vestuvių papročiai

Tibeto šeimos ištakos siekė pirmykštės bendruomenės santvarkos epochą. Bendro protėvio palikuonys iš vyrų pusės sudarė vieną rujį- “kaulą”, “klaną” arba “giminę”- egzogaminį junginį, nes jo nariai negalėjo imti į žmonas moters, priklausančioms tam pačiam klanui. Žmonos, paimtos iš kitų klanų, buvo vadinamos “kūnu”- ša. Iš tėvo “kaulo” ir motinos “kūno” atsirasdavo tibetiečių bendruomenės narys. Santuoka buvo patrilokalinė, t.y. žmona ateidavo gyventi į vyro šeimą.

Tibetas

Priešistorinėje epochoje Tibete egzistavo kryžminė pusbrolių-pusseserių santuoka, t.y. Galėjo tuoktis pusbroliai su pusseserėmis. Žodis “Šang” senovėje reiškė dėdę- motinos brolį, senelį- motinos tėvą, be to, uošvį arba šešurą. Žodžiai “dzha” ir ”bon” reiškė jauniausiąjį sūnų, sūnėną ir žentą.

Už brolio nužudymą turėjo atkeršyti ir tikri broliai ir pusbroliai, o vieno “kaulo” pusbroliai ir pusseserės vadino save broliais ir seserimis. Egzogaminė giminė buvo  “pha-spun”- vyriškos lyties tėvai ir pusbroliai arba tėvų pusbroliai. Toks egzogaminis junginys reiškėsi ir bendru protėvio- tėvo dievybės, phalha,- kultu.

Senovės ir viduramžių Tibete buvo trys santuokos formos: monogamija, kai vienas vyras turėjo vieną žmoną (tai ypač būdinga Amdo sričiai); poligamija, kaip vienas vyras turėjo kelias žmonas (būdinga turtingoms šeimoms).  Senovėje būta papročio į žmonas imti ir žmonos seseris, ypač žmonai mirus. Be to imta kelios žmonos iš įvairių klanų politiniais, o kai kada kulto sumetimais, ir pagaliau praktikuota poliandrija, kai viena žmona turėjo tuo metu kelis vyrus. Poliandrija žinoma ir tarp klajoklių, ir tarp žemdirbių visame Tibete, išskyrus Amdo sritį. Tokiu atveju vedybinę pareigą ji atlikdavo su kiekvienu broliu iš eilės, kurios būdavo labai griežtai laikomasi. Vienas brolis palikdavo savo apavą už durų, kad kiti galėtų žinoti, jog šiuo metu jisai su žmona. Bet viena moteris galėjo tapti ir kelių vyrų, visiškai negiminių žmona. Kai vieną žmoną imdavo broliai, ją išringdavo tik vyriausias brolis ir tik vieną kartą būdavo atliekamos santuokos apeigos, o kiti broliai faktiškai tapdavo vyriausiojo brolio žmonos vyrai ir sudarydavo grupę, kuriai atstovaudavo vyriausias brolis. Svarbu žinoti, kad vaikai, atsiradę iš tokios santuokos, nebuvo laikomi bendrais , o tik vyriausiojo brolio, į kurį vieną tebuvo žiūrima kaip į jų tikrą tėvą. Tik vyriausias brolis turėjo teisę išsituokti, nors tam buvo reikalingas visų brolių sutikimas. Bet kuris jaunesnis brolis galėjo ir pats vesti, jei atsirasdavo žmona be šeimos su savo žeme, namu . Tuo atveju jis netekdavo teisės į vyriausiojo brolio žmoną ir savo buvusios žmonos turtą.

Beturčiai Tibete galėjo susituokti iš meilės, bet turtingųjų tarpe vedybos dažniausiai buvo turtinis sandėris. Manoma, kad iš dešimties santuokų septynios buvo monogaminės, viena – poligaminė ir dvi- poliandrinės. Našlė, turinti vaikų ir tuo įrodžius, kad gali pratęsti giminę, dažniausiai lengvai susirasdavo jaunesnį už save vyrą.

Mergina, sutinkanti tekėti iš meilės, jaunikiui dovanodavo kojaraiščius, kuriuos vaikinas rūpestingai saugodavo.

Papročiai Tibete

Vedybos apeigos buvo nevienodos- priklausė nuo jaunikio ir nuotakos tėvų gyvenamosios vietos ir turtingumo. Chorpų gentyje (Kamo sritis) nuotaka būdavo pavagiama, o paskui už ją sumokama- “atlyginami nuotpliai”. Kaip  kada ceremonija prasidėdavo taip: į nuotakos namus eidavo jaunikio draugai, nešini sena strėle su nauju biriuzos antgaliu. Strėlė būdavo apvyniojama baltais, raudonais, mėlynais ir geltonais chadakais (medžiagos gabalėliais). Virš jaunojo namo būdavo iškeliama tokių pačių spalvų vėliava. Nuotaką gabendavo į jaunojo namą ant neseniai pasikumeliavusios kumelės- tai simbolizavo vaisingumą ir pranašavo turėsiant daug vaikų. Palikdama tėvų namą, nuotaka triskart nusilenkdavo altoriui, tėvui ir motinai. Keliaudama į jaunojo namą, tekanti mergina turėdavo paverkti. Ant jaunojo namų slenksčio jo motina nuotakai paduodavo pieno ąsotį. Jaunoji pastatydavo jį ant židinio ir, pavilgiusi piene pirštus, nukratydavo į ugnį keletą lašų pieno: tai būdavo auka šių namų židinio deivei ir ženklas, kad ji prie jų pritampa. Paskui nusilenkdavo jaunojo namų altoriui ir jo tėvams, kad namuose būtų gausa. Tuo pat tikslu ant namo durų būdavo nupaišomas katinas su jaspiu dantyse. Jaunikis dažnai sumokėdavo “krūties kainą”- uošvei ką nors padovanodavo už dukters, jo nuotakos, užauginimą.

Moteris buvo griežtai baudžiama už neištikimybę. Vyras, aptikęs savo žmoną su kitu, galėjo čia pat, nusikaltimo vietoje, svetimautojus nužudyti arba bausdamas žmoną, nupjauti jai nosies galiuką.

Tibete buvo leidžiama išsituokti kaip pakartotinai susituokti, bet buvo sudėtinga pasidalinti vaikus ir šeimos turtą. Pagal bendrą taisyklę, šeimai suirus, sūnus likdavo prie tėvo, dukterys prie motinos