Samsara

Samsara ir yra visas fenomenalusis pasaulis, kuriame egzistuojame mes ir kitos, daugiau ar mažiau kenčiančios būtybės. Samsara – sanskrito kalboje reiškia “egzistencijos ratą”- tai begalinis gimimo, gyvenimo, mirties ir atgimimų ratas.  Sidharta išvydo visus šešis samsaros lygmenis:

pragarus, alkanų dvasių tyrlaukius, gyvūnų sritį, erdvę, kurioje gyvena žmonės, pusdievių ir dievų viešpatijas. Šie lygmenys anaiptol nėra pasauliai, egzistuojantys savarankiškai. Tai sąmonės būsenos. Samsarą sukuria ir jos ratą įsuka mūsų pačių nesuvokimas. Neišmanymas mus verčia kentėti, senti, mirti, o paskui vėl atgimti. Pasauliai ir žmonės tvyro po apgaulingos iliuzijos- galingosios Majos- skraiste. Tačiau tas, kuris įstengia pažinti samsaros prigimtį kaip savo paties susikurtąjį miražą, išsilaisvina iš šio amžino rato. Sogjalas Rinpočė sako kad, „samsara yra puikiai ir visapusiškai falsifikuota, ji puola mus iš kiekvieno kampo ir sukuria aplink mus tiesiog persisunkusią žalingų įpročių atmosferą“.

 O tą lemtingą mėnulio pilnaties naktį Sidharta pats sau kalbėjo: „Daugelį kartų aš vis gimdavau, trokšdamas rasti šio namo statytoją, ir vis jo nerasdavau. Dabar aš regiu tave, o šio namo statytojau. Tu jau nebesurasi šio būsto. Visos tavo gegnės sukrito, tavo šelmuo nulaužtas, ir protui, kuris pasiryžęs pasiekti nirvaną, nebetrugdo užgesę troškimai“

Brėkštant , patekėjus aušriniai, Sidharta sušuko: „Kaip nuostabu! Kaip nuostabu! Visi daiktai nušvitę- jie tokie, kokie yra iš tikrųjų!“- „Grandinės sutraukytos. Jausmai nuraminti. Kentėjimas įveiktas“- tokie buvo pirmieji Pabudusiojo žodžiai. Šakjamuniui tuomet buvo trisdešimt penkeri metai.