Mirtis
Cele Nacogas Rangdrolas:
Samsara yra jūsų protas, ir nirvana – jūsų protas.Joks malonumas ir skausmas, jokie paklydimai neegzistuoja kitur- tik jūsų prote.
Budistinė tradicija gimimą, gyvenimą ir mirtį traktuoja ne kaip priešingus dalykus, o kaip harmoningas tos pačios visumos dalis.Tibetiečių supratimu, mirtis anaiptol nėra trumpa gyvybinių funkcijų nutrūkimo akimirka, o gana ilgas ir sudėtingas procesas. Sakoma ,kad kūnas parodo ženklus, bylojačius, koks atgimimas jo laukia. Jei šiluma susikaupia (mirštant) kūno viršuje ir mirštant pro ten išeina, tai lemia įsikūnijimą aukštuose lygmenyse. Jei šiluma išeina iš apačios, tai nėra geras ženklas: teks atgimti žemiškose sferose.
Mirtis turi aštuonias stadijas. Vienas paskui kitą išnyksta visi žmogaus kūną sudarantys elementai: žemė, vanduo, ugnis, vėjas ir oras (sąmonė).
Pirmajame mirties etape žemė nugrimzta į vandenį. Nutirpsta mirštančiojo galūnės, papilkėja oda. Nyksta kūniškas pavidalas.
Antrojoje stadijoje vanduo pasiduoda ugniai. Burna išdžiūsta, akys darosi sausos, išnyksta uoslė. Žmogus neatpažįsta savo artimųjų ir aplinkos.
Trečioji stadija kaip ugnį užgesina vėjas. Mirštančiojo kūnas atšąla, galūnės suledėja, suvokimas visiškai išnyksta. Juodoje erdvėje jis gali regėti kibirkštis.
Vėjo elementas išnyksta erdvėje. Žmogaus kūną apleidžia gyvybinės pranos. Jis jau negali sąmoningai judėti, jo įkvėpavimai trumpėja, iškvėpimai ilgėja ir galiausiai kvėpavimas nutrūksta. Šiame etape diagnozuojama mirtis.
Tačiau, pasak budizmo, mirties procesas dar nėra pasibaigęs. Tai nereiškia,kad mirusįjį galima atgaivinti. Tačiau dar gyvuoja jo subtilioji sąmonė.
Tolimesnis sąmonės nykimas-kitos keturios mirties stadijos. Žmogus, kuris miršta natūralia mirtimi, nėra sunkios ligos iškankintas, neužslopintas vaistais, gali išlaikyti subtiliausią sąmonę maždaug tris dienas. Tibeto jogų tvirtinimu, kad mirties proceso metu galima ne tik atlikti sudėtingiausias dvasines pratybas, bet netgi pasiekti Nušvitimą. Žmonės, suvokę savo proto prigimtį, gali sąmoningai kontroliuoti mirties procesą ir išgyventi Vaiskiąją šviesą, su kuria susilieję daugiau nebeatgimtų šešiuose samsaros lygmenyse. Sudrumstos ir nejautrios sąmonės žmonės Vaiskiąją šviesą regi tiek, kiek trunka spragtelėjimas pirštais, kiti- „kiek užtenka suvalgyti pietus“, tačiau kartais šis švytėjimas trunka keturias ir daugiau dienų. Regiančiojo Vaiskiąją šviesą kūnas neirsta, atrodo lyg miegantis.
Kaip mirštantysis labai prisirišęs prie kokių nors žemiškųjų dalykų, jo sąmonė, užuot keliavusi i bardo lygmenį, prie jų ir lieka. Kartais tokios dvasios blaškosi net 9 metus.
Bardo tarpsnyje esanti mirusiojo sąmonė yra kamuojama dviejų rūšių vizijų: taikių ir nuožmių, bauginančių. Jos sklinda sklinda tarsi šešiomis bangomis. Čogjamas Trungpa rašo, kad visi tie regėjimai nera vien psichodelinės aptemusios sąmonės vizijos, užplūstančios mirusįjį,o žymi ir tam tikrus mūsų kasdieninius išgyvenimus. Ir štai ką moko budizmas pasirodand dievybių pavidalams (priklausomai nuo religijos žmogus mato savo dievus), mirusysis raginamas svaigiems vaizdams nepasiduoti: „O garbingos giminės vaike, nesusigundyk šia dievų lygmens šviesa, nepasiduok jai, nesiilgėk jos.
Į ją pasukęs tapsi dievu, ir tai bus didžiausia kliūtis siekiant išsilaisvinimo“.
Po kurio laiko karminiai vėjai nubloškia mirusiojo sąmonę į pragaro lygius. Siaubingi pavidalai pasirodo apgaubti liepsnų raudono arba nuodingai gelsvo švytėjimo, tačiau velionis raminamas: „Nebijok. Visa tai tik geismų užtemdyto proto žaismė, tik pasąmonėje susikaupusio pykčio atspindys, tik pavydo užnuodyta tavo karma“ Arba:“O, garbingos giminės vaike, dabar tu turi mentalinį kūną, tik bekūnes pasąmonės tendencijas, taigi net jei būsi suplėšytas arba sukapotas į gabalus, tu nemirsi. Dabar tu esi tik tuštumos pavidalas ir tau nėra ko bijoti. Didysis mirties dievas iškyla iš tavo paties proto, jis kaip ir tu neturi pavidalo ir yra tiktai Tuštumos forma, kaip ir tu. Tuštuma negali sužeisti Tuštumos „.
Blaškantis mentaliniam kūnui tarp gyvųjų jo sąmonę derėtų paguosti: „O, garbingos giminės vaike, turėdamas tokį pavidalą, tu gali matyti savo namus, artimus ir mylimus žmones, tarsi regėdamas juos sapne. Tu gali jiems kalbėti, bet niekados nesulauksi atsako. Tu žvelgi į juos raudančius ir galvoji: Štai aš numiriau. Ką man dabar daryti? Tu jauti baisų skausmą, kaip gilivandenė žuvis , išmesta į įkaitusį kranto smėlį“.
Jei subtilioji sąmonė nesusilieja su Vaiskiąja šviesa, tuomet prasideda Tapsmo bardo, mentalinis pavidalas ieško naujo įsikūnijimo, kuris gali trukti nuo vienos iki septynių savaičių. Besiblaškantis sąmonės srautas kartais bando patekti net į savo paties kūno palaikus, tačiau- veltui. Net ir šiame, paskutiniame, bardo etape dar yra menka galimybė susilieti su Vaiskiąja šviesa. Bet jeigu tai nepasiseka, naujas įsikūnijimas yra neišvengiamas.
Ir baigdami šį straipsnį norime pasidalinti poeto M. Tanko eilutėmis.
Eidami į pasimatymą,
Pasiimkit visas aušras;
Eidami į pražvalgus – gertuvę su midum;
Eidami į vestuves – dainas ir cimbolus;
Į krikštynas – barškutį, laimės dovaną;
Tiktai, palikdami pasaulį,
NEIMKITE NIEKO,
NET RAKTĄ DURŲ PERDUOKIT KAIMYNUI.
Psichologinės pagalbos telefonai.
Nemokami telefonų numeriaiĮ šiuos numerius skambučiai yra nemokami.
|
||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||
