MEDITACINIS URVAS – DURYS TARP DVIEJŲ TIKROVIŲ

 MEDITACINIS URVAS – DURYS TARP DVIEJŲ TIKROVIŲ

Šiandien Tibete medituojančių atsiskyrėlių daug mažiau nei kadaise. Pastaraisiais metais jiems iškilo ir visai nenumatyta kliūtis: kinų valdžios užkrauti mokesčiai. Pirmiausia jogas iš vietos valdžios ar partijos komiteto savo dvasinei praktikai turi gauti leidimą, kuris kainuoja trisdešimt juanių. Kas mėnesį jis privalo mokėti valdžiai dešimt juanių už meditacinės olos žemę, penkis juanius už kelią, kuriuo į savo vienatvės būstą atėjo, penkiolika juanių už vandenį. Reikalaujama dar ir pridėtinio mokesčio: trijų juanių iš stažą turinčių gomčenų ir dvidešimt juanių iš naujokų. Be abejo, tai negali sustabdyti žmonių, pasiryžusių vidinei kelionei į tikrąją Laisvę.

Tibetiečiai, kalbėdami apie naują ir slaptą savo šalies dvasinį atgimimą, džiaugiasi, kad atsiskyrėliai vėl renkasi ne tik nuošaliausias, niekam nežinomas kalnų olas, kurias sunkiau kontroliuoti „kadrams“ ir „organams“, bet ir pamažu grįžta į senuosius meditacinius centrus -Samijės čimpaus ar Drakjerpą.

Drakjerpos meditacinių olų vienuolynas, kur anksčiau, iki 1959 m., vienu metu gyveno apie keturis šimtus jogų ir joginių, buvo vadinamas Lhasos religinio gyvenimo „Dvasine ašimi“ arba „Gyvybės medžiu“. Si vieta yra už keturiasdešimt penkių kilometrų į šiaurės rytus nuo Dievų miesto. Kaip rašoma senuosiuose piligrimysčių po Tibetą vadovuose, iš Lhasos į Drakjerpą pėsčiomis galima nukeliauti per pusdienį. Džipu ten nuvažiuosite per kelias valandas, nors 1998 m. vasarą, lietingą kaip reta, kelių per sraunius, iš kalnų paplūdusius vandenis beveik nebuvo matyti.

1948 m. Drakjerpą aplankęs tibetologas G. Tucci’s rašė: „Už kelio posūkio prieš mano akis staiga atsivėrė Jerpa – mažų baltų pastatų kaskada ant žaliuojančio kalno šlaito. Galėtum pamanyti, kad atsidūrei ne Tibete. Didžiuliai kadagiai ir rododendrai, tankiai sužėlę krūmai ir vešlios žolės čia pergalingai kovoja su uolų nuogybe. Mus pasitiko paukštelių, skraidančių aplink atsiskyrėlių būstus, skardus čiulbesys ir visai netikėta pakilaus džiugesio atmosfera“.

Šiandien Jerpos slėnis irgi sodriai žaliuoja, žydi margaspalvėmis gėlėmis, kurias gali skinti tiesiai pro džipo langus, kai šis, įveikęs dar vieną patvinusį upelį, trumpai stabteli prieš kildamas į statų šlaitą. Čia yra vėdrynų, dobilų, katilėlių, tad ir aš akimirką pasijuntu atsidūrusi ne Tibete, o kur nors Dzūkijos pievose. Sakoma, kad šiose vietose yra daug vaistinių augalų, nors keliaudama su tibetiečiais įsitikinau, kad iie geba įžvelgti bet kokios žolės gydomąsias savybes.

Ir štai už žvyrkelio posūkio prieš mano akis staiga it mistinis rūmas iškyla Drakjerpa -dangų remiantis šiltų spalvų kalnų masyvas, juoduojantis meditacinių urvų angomis ligi pat baltų debesų glostomos viršūnės. Deja, tiems, kurie šiandien Drakjerpoje tikisi išvysti G. Tuc-ci’o aprašytą nuostabų žalią gamtovaizdi, teks nusivilti ir prisiminti eilutes iš tibetiečių epo apie Lingo karalių Gesarą: „Žemė sužeista, išniekinta, ją apverkiame, ir mūsų balsai susilieja į vientisą iškankintos žemės raudą, kuri skrieja per tyrus tarsi vėjas, keliantis kvapius kadagių laužų dūmus…“ Kultūrinės revoliucijos metais Išlaisvinimo armijos kareiviai susprogdino Drakjerpos Šventyklas, meditacines olas, ne taip lengvai įveikiamas dinamitu, užmūrijo, o medžius ir krūmus išrovė su šaknimis.

Jerpoje vasaros rezidenciją turėjo Lhasos (Sjum- Žemesnysis tanirinis koledžas ir penki šimtai jo vienuolių čia užsisklęsdavo trijų mėnesių periodui. Dabar iš jiems priklausiusio pastato likę tik griuvėsiai, po kuriuos skabydami skurdžius žolynus maklinėja ožiai – kas žino, gal nesėkmingai persikūniję, tantros paslapčių neįvaldę Gjumės vienuoliai.

Šiandien atsiskyrėliai gyvena arčiausiai dangaus, Lhari – Dievų kalno „viršutiniuose aukštuose“, urvuose, į kuriuos neveda joks takelis anei pakopos, tik stati, plokščia uolų siena. Nežinia, kaip gomčenai patenka į savo būstus, tikriausiai užskrenda. Beje, skraidymas yra viena iš sidhi – mistinių galių, kurias, kaip teigiama, pasiekia olose dešimtmečiais slaptomis praktikomis užsiimantys asketai.

Milarepa, pasakodamas mokiniams savo gyvenimo istorijų, apie tai irgi užsiminė: „Po ilgalaikės meditacijos aš pasijutau įgijęs įvairių magiškų savybių, pavyzdžiui, galįs suteikti savo kūnui bet kokių norimų formų ar gebųs skristi. Iš pradžių skraidžiau tik sapnuose. Pasidauginęs į tūkstantį tokių pačių kaip aš pavidalų, skriedavau kur panorėjęs, pradedant Meru kalno viršūne, baigiant įvairiais rojais, kuriuose klausydavausi ten esančių Budų pamokslų, kad paskui galėčiau parnešti šventųjų Dharmų į žemę ir jų skleisti žmonėms. Galų gale aš pradėjau skraidyti tikrovėje. Kartų, kai oru lėkiau medituoti į olų, buvusių aukšto kalno viršūnėje, mane pamatė tėvas ir sūnus, kurie tuo metu arė laukų. Vaikas sušuko: „Tėti, žiūrėk, žmogus skren da!“ – ir pakėlęs galvų įsistebeilijo į mane. Tėvas atšovė: „Nieko čia nuostabaus. Tai juodasis magas Milą. Pasistenk, kad tavęs nepaliestų net jo šešėlis. Tačiau berniukas atšovė: „jei jis gali skraidyti, aš netikiu, kad būtų visai niekam tikęs. Pasaulyje nėra nieko nuostabesnio už žmogų, skrendantį dangumi“.