Mandala

Budizmas Visatą, Žemės planetą ir kiekvieną konkrečią jos vietą taip pat lygina su mandala. Paprasčiausia mandala – tai ratas su tašku centre. Sudėtingesnės remiasi skaičiaus 5 simbolika ir yra sudarytos iš penkių rate esančių apskritimų: centrinio bei išsidėsčiusių keturiomis pagrindinėmis pasaulio kryptimis. Skaičius 5 siejamas su penkiais makrokosmą ir mikrokosmą sudarančiais elementais – žeme, vandeniu, ugnimi, vėju, erdve; su žmogaus psichofizine sistema, jo penkiais jutimais (rega, klausa, uosle, skoniu, lytėjimu), penkiais jausmais (geismu, pykčiu, puikybe, pavydu, baime); su penkiais objektais, sukeliančiais jutimus bei jausmus. Skaičiaus 5 simbolika itin svarbi visame tantriniame budizme, ja pagrįsta ir Penkių Budų šeimų mandala, perkeičianti penkias „nuodingas“ emocijas penkiomis transcendentinėmis Išmintimis.

Budistinių mandalų paskirtis – harmonizuoti ir subalansuoti chaosą, tvyrantį mumyse ir aplinkui mus, kasdienybės  gamtovaizdį paverčiant tobula erdve, dievų rūmais, kurių centre yra Buda – savo tikrąją prigimtį pažinęs žmogus.

Mandalą – dvimatę, trimatę, žmogaus rankų ar pačios gamtos sukurtą – dera apžiūrinėti judant ratu pagal laikrodžio  rodyklę. Tibetiečiai tokį judėjimą vadina khora ir kaip tik jis yra pagrindinis visų didelių bei mažų budistinių  piligrimysčių principas. Pasaulio Stogo gyventojai per amžius savo šalį įsivaizdavo ne tik kaip geografinį vienetą,  kurio svarbiausius taškus galima pavaizduoti žemėlapyje, bet ir kaip metafizinę erdvę, turinčią savo slaptas Jėgos  vietas, kaip profaniškam suvokimui, patirčiai, veiksmui neprieinamą lygmenį – sakralų, amžiną, nesunaikinamą. Todėl keliavimas šia šventąja žeme laikomas religine praktika, veiksmo, arba krija jogos, rūšimi.