Laidotuvės Tibete

Tibetiečiai tikėjo, kad visokia gyvybė, pereinanti begalinę atgimimų grandinę,— amžina, kad religijos ir gerų darbų dėka ji gali išsivaduoti iš atgimimų ir pasiekti nirvaną — budos būseną . Pagal jų legendas, dauguma būtybių turi fizinius kūnus, nors kai kuriose būties sferose apdovanotos tik protu. Tiek protas, tiek kūnas turi būti tiesiogiai kilę iš kurių nors šaltinių; jie abu, protas ir kūnas, ima eg­zistuoti užsimezgus gyvybei. Tiesioginis kūno šakinis — tėvų kūnai. Ta­čiau jokia fizinė medžiaga negali sukurti proto arba protingos medžiagos. Todėl tiesioginis proto šaltinis turi būti tik protas, egzistavęs prieš tai, kai užsimezgė gyvybė, protas, esąs prieš tai buvusio proto tęsinys. Taip Tibeto budistai įrodinėjo praėjusio gyvenimo buvimą. O jei gyvenimas buvo praeityje, jei jis yra dabartyje, vadinasi, bus ir toliau. Religinė prak­tika kaip tik ir turi ruošti žmogų būsimam gyvenimui. Visos būtybės at­gimsta ir siekia, perėjusios eilę gyvenimų, budos būsenos. Garantijos, kad ją galima pasiekti per vieną gyvenimą, nėra, bet įmanoma ir tai.
Taigi tibetiečiui mirtis buvo natūralus etapas atgimimų grandinėje. „Realūs įrodymai“, kad būtybės vienos kitose atgimsta, viduramžių tibe­tiečiui buvo akivaizdūs, ir jis mirdavo su viltimi ir baime, laukdamas, koks bus sekantis jo gyvenimas, t. y., apytikriai kalbant, ar savo karmos — anksčiau įgytų nuopelnų ir padarytų darbų — dėka jis taps, pavyzdžiui, lama, turtingo vienuolyno vyresniuoju, pasistūmėjęs į priekį išsivadavimo keliu, arba — jaučiu, kuriuo buvęs jo kaimynas ars lauką. Bet, anot tibe­tiečių posakio, „kaip lotosas, augąs vandenyje, nežino, kodėl juo perbėga bangos, taip ir žmogus nežino savo lemties“.
Tibetietis pradėdavo galvoti apie mirtį po 45 metų. Jis daugiau mels­davosi ir mąstydavo. Galvodavo apie (sąmoningai ar nesąmoningai) jau­nystėje ar brandos amžiuje padarytas nuodėmes, mažiau eidavo ar visai nebeidavo į iškilmes, stengdavosi net iš netyčių neužmušti musių, blusų ir t. t. Turtinguose namuose seniai užsidarydavo atskirame kambary ir pas­kutinius gyvenimo metus praleisdavo mąstydami ir melsdamiesi. Žmogaus gyvenimo saikas būdavo 60 metų. Tie, kurie viršydavo tą amžių ir pasiek­davo 80 metų, būdavo laikomi persenusiais, dažnai gyvendavo atskirai nuo šeimos iš dovanų, o jų amžių žmonės paprastai pervertindavo. Many­davo, kad jie sugeba daryti stebuklus. Vidutiniška gyvenimo trukmė Ti­bete buvo tik apie 30 metų. Ilgiau kaip 70 metų dažniausiai gyvendavo turtingos senės.

Tibetas

Senovės laikais tibetiečiai labai garbino jaunystę ir niekino senatvę, jos silpnumą. Apie tai užsimenama kinų metraščiuose, aprašant cianus, dansianus ir kt. Jau sakėme, kad daugelis pirmųjų Tibeto cenpų, matyt, bus mirę prievartine mirtimi. Atvykę į Tibetą indų gydytojai stebėjosi, matydami, kad tibetiečiai dažnai išneša sergančius senelius iš namų į gat­vę ir ten palieka. Paklausus, ką tai galėtų reikšti, jiems buvo atsakyta: „Jei serga vaikai, tėvas ir motina jų netempia iš namų, bet jei serga tėvas ir motinai, vaikai juos išneša i gatvę.“ Valdžia vėliau kovojo su tuo seno­vės papročiu, ir Tibeto įstatymų kodeksai iš vaikų reikalavo „neatmokėti tėvui ir motinai piktu už tai, kad jais rūpinosi“, ir „gerbti vyresniuosius“. Tačiau „tam tikra panieka seniems žmonėms išliko Tibete iki šiai dienai“.
Tibetietis numirdavo. Lama velioniui išpešdavo plauką, ir mirusio kū­no norėdamas išleisti „gyvą sielą“. Velionio vardas kartu su užkeikimais būdavo užrašomas ant skydo, primenančio skėtį ir iš viršaus uždengiamo hadaku. Priešais skydą būdavo padedama maisto, nusilenkiama; mirus vy­riškiui, apeigos kartota kas septynios dienos, mirus moteriai — kas šešios dienos, turtingiems — iki 49 sykių. Po paskutinio karto skydas su užrašu ir aukojamu maistu būdavo sudeginamas, o pelenai išberiami į upę. Ce­remonijų kiekis ir prašmatnumas priklausė tik nuo velionio šeimos turto. Apeigų tikslas buvo vienas — padėti vykusiai atgimti.
Kadangi kūnas būdavo nebereikalingas, jį greit sunaikindavo. To ypač reikėjo, nes senojo kūno buvimas kliudė atgimti. Kūnas turėjo vėl pa­virsti pirmykščiais elementais, iš kurių susidėjo,— žeme, oru, vandeniu ir ugnimi. Tad geriausia buvo jį suskaidyti, ir tai daryta greit, per kelias va­landas. Kūnas būdavo antrinamas ir apiplaunamas. Prie jo pastatoma svies­tinė lempa, ritualinės figūrėlės cacos, šventosios knygos ir vėliavėlė su magiškos formulės tekstu: „Om mani padme hum.“ Astrologas nurodyda­vo, kurią valandą ir kaip palaidoti. Kūną buvo galima įmesti | upę, duoti paukščiams ar žvėrims suryti, sudeginti, mumifikuoti, ankstesnėje epo­choje — užkasti į žemę.
Valkatų, elgetų, beturčių kūnai paprastai būdavo įmetami į vandenį. Nuogą kūną, surietę ir kelius prispaudę prie smakro, tibetiečiai surišdavo ir didelėje pintinėje nugabendavo prie upės. Lazda nubrėždavo ant lavono ruožus, simbolizuojančius jo sukapojimą kalaviju į dalis, ir, pririšę prie nugaros svarmenį, mesdavo į vandens srautą. Lavono nešikams, jeigu jų būdavo pasamdyta, atiduodavo mirusiojo drabužius arba atsilygindavo pinigais ar maistu.
Lavonus paprastai sudegindavo netrukus po mirties. Kai kada kūną kuriam laikui užkasdavo į žemę ir tik po to sudegindavo. Iš pelenų išrink­davo nesudegusius kaulus, juos sumaldavo, sumaišydavo su miežiais ir mišinį sušerdavo gyvuliams. Iš to mišinio kartais nulipdydavo figūrėles ir pastatydavo suburgane (čortene).
Jei laidodavo žemėje, kūną, apvynioję senais drabužiais, pasodindavo: keliai būdavo pritraukti prie smakro, kojos apimtos rankomis. Duobę iš­kasdavo negilią, iš viršaus suberdavo kauburį, imituojantį čorteną. Bet tibetiečiai dažnai laikydavosi pažiūros, kad laidoti žemėje — nuodėmė; lavone įsiveisdavo kirmėlių, kurios, jį suėjusios, likdavo be maisto ir žū­davo iš bado, o leisti žūti daugybei gyvų būtybių — nusidėjimas. Visai kas kita — sušerti lavoną paukščiams, gyvuliams ar žuvims. Šitaip jį panau­doti — doriausia, nes padedama išsilaikyti gyvosioms būtybėms ir pildomi budizmo priesakai.

Tibetas

Paaukodamas savo kūną, numirėlis įgydavo daugiau religinių nuopelnų ir šansų ateityje geriau pergimti. Tad šitoks laidojimo būdas, tiksliau lavono utilizavimas, Tibete buvo labiausiai paplitęs.
Kūną, skirtą paukščiams sulesti, tibetiečiai nešdavo taip pat sėdintį, su­sirietusį. „Lamos padeda lavoną ant karčių ir… kopia į šventojo kalno vir­šūnę. Ten niekas nedrįsta nei medžioti, nei kasti vaistažolių. Lygioje aikš­telėje visi sustoja. Jos vidury baltuoja pailgas plokščias akmuo, kuriame prirašyta budistinių sentencijų. Ant jo nuleidžiami neštuvai. Keliskart su­žibsi ilgo kalavijo ašmenys — ir kūnas sukapotas į dalis. Lamos muša gon­gus. Grifai, privilioti pažįstamų garsų, leidžiasi vis žemyn ir, apspitę akmenį, pradeda lesti lavoną. Lamos vikriai užbaigia apeigą: sugrūda kau­lus, sumaišo su iš anksto paruoštu tešlos gabalu. Po kelių minučių šventie­ji paukščiai, sunkiai sumosavę sparnais, pakyla į orą, akmuo lieka tuš­čias“.
Lasoje šią operaciją atlikdavo elgetos — radžabai, gyvenantys šalia kapinių. Jie sukapodavo lavoną, padėję kniūbsčią ant žemės. Kai kada mirusiųjų kūnus tibetiečiai sušerdavo kiaulėms: „Praėjome pro tą vietą,— rašė S. Dasas,— kur miesto gyventojų lavonus duoda suėsti kiaulėms, ku­rių mėsa, beje, esanti labai skani“. Pasitaikydavo, kad vienišų, begenčių žmonių lavonus, kurių nebūdavo kam palaidoti, numesdavo tokiose savotiškose kapinėse nesukapotus, ir juos pamažu sudorodavo paukš­čiai ir šunys.
„Gyvuosius būdas“ ir šventuosius kai kada mumifikuodavo. Kūną pa- sūdydavo, išdžiovindavo, veidą aptepdavo ypatingu mišiniu ir paauksuo­davo, paskui kūną įvyniodavo į šilkus. Numirėlį sėdomis užmūrydavo čortene.
Jei šventąjį kremuodavo, tai pelenus sumaišydavo su moliu, iš to mi­šinio nulipdydavo jo atvaizdą ir pastatydavo šventykloje. Kai kada pada­rydavo ir žmogaus figūrėles, kurios, kaip tikėta, galėdavo apsaugoti nuo ligų ir apginti nuo piktųjų dvasių.
Mirusiųjų giminės Tibete gedėdami nusikirpdavo plaukus ir nesipraus- davo. Gedulo apeigas būdavo galima pakartoti per mirties metines, o po to, kaip manyta, pergimimas jau būdavo įvykęs ir burtininkas-astrologas kai kada net galėdavo pasakyti, kuo velionis atgimė.
Mirus dalailamai, pančenlamai arba jiems artimo rango įžymiems atgimėliams, būdavo skelbiamas gedulas visame krašte arba toje vietovėje, kur reiškėsi atitinkamo religinio veikėjo įtaka. Tam tikrą laiką būdavo draudžiama moterims nešioti galvos apdangalus ir vartoti kosmetiką, da­bintis, draudžiama puošti namus, švęsti šeimynines šventes, būdavo užda­romos pramogų įstaigos.
Laidotuvių apeigos, dalyvaujant vienuoliams, elgetoms ir giminėms, net išteklingus žmones gerokai nuskurdindavo, nes visus dalyvius reikė­davo maitinti — ir atsakančiai: „Nors kartą, per tėvo laidotuves, prisi- kimšk pilvą, o šiaip galbūt niekad ir neprivalgysi iki soties“,— byloja sena tibetiečių patarlė. Giminių ir artimųjų aukos laidotuvėms paprastai nepa­dengdavo velionio šeimos išlaidų. Tų išlaidų reikalavo ritualai, atliekami pagerbiant daugybę Tibeto dievų.