DALAILAMOS, MONGOLAI IR MANDŽIURAI

 DALAILAMOS, MONGOLAI IR MANDŽIURAI

 Canjan Džamcas, žinoma, galėjo susimąstyti apie tai, kada mongolai iš viso pasirodė Tibete, bet negalėjo nežinoti, jog už savo valdžią dalaila-mos, nors ir ne visiškai, tačiau daug kuo turėjo būti dėkingi mongolams.

XVI a. mongolų gentys Centrinėje Azijoje ėmė labiau įsigalėti. Stiprėjo ir budizmo įtaka mongolams, ypač jų valdančiajai klasei. Tibetiečių sektos sėkmingai skelbė mongolams savo tikėjimo tiesas, ir vis dažniau sektų galvos bei įvairios Tibeto feodalinės grupuotės, kaip jau pažymėjome, stengėsi į savo pusę patraukti vienas ar kitas mongolų gentis, spręsdamos vidaus ginčus. Taip antai, Karmapa ir Cango feodalai palaikė kontaktą su chanu Dajanu (1470—1545). Nebuvo nuošaly ir Sakjos. Tačiau daugiausia paramos iš mongolų susilaukė vis labiau savo šaly persekiojama Gelugpos sekta.

Vienuolis, vėliau paskelbtas pirmu dalailama, buvo Gedun Dubas (1391—1474), kilęs iš Šabtodo, Cango. 1415 m. jis tapo Conhavos mokiniu, o 1447 m. Sigacėje įkūrė Tašilunpos vienuolyną. Atgimėlių, reinkarnacijos, persikūnijimo, kažkurio šventojo dvasinės substancijos amžino gyvenimo idėja Tibete gimė dar viešpataujant Sakjoms. Paprastai visos matomos reinkarnacijos galų gale kildinamos iš Budos laikų, iš jo paties arba kurio nors jo mokinio. Nors tos reinkarnacijos pradžioje — legendinės, bet nuo tam tikro momento turi konkrečią istoriją. Jei dalailamų reinkarnacijos siekia Avalokitešvarą, tatai dar nereiškia, kad dalailamos — tiesioginiai, kiekvienąsyk pasikartoj antys Avalokitešvaros persikūnijimai. Kaip ir visi kiti atgimėliai, dalailama yra persikūnijęs istorinis asmuo, kuris savo pirmesniame gyvenime buvo iš pradžių istorinės, o dar anksčiau — mitinių laikų šventąjį siekiančios genealogijos grandis. Pirmas dalailama (Jedun Dubas, pavadintas pirmuoju šimtas metų po savo mirties, buvo jau 51 Avalokitešvaros atgimėlis. Tų reinkarnacijų grandinėje 45-asis buvo Atišos mokinys Brom Tonpa, o 26-asis — kažkoks Indijos radža Gesaras. Avalokitešvara, reinkarnacijų išeities taškas, visada yra da-laiiamoje kaip saulė, atsispindinti įvairiuose vandens lašuose, bet kiekvienas dalailama pirmiausia — tai persikūnijęs jo istorinis pirmtakas, o ne betarpiškai persikūnijęs Avalokitešvara.

Tikras pirmasis dalailama buvo m Dalailama Sodnam Džamcas (1543—1588). Jis gimė netoli Lasos ir buvo dzongo — apygardos—valdytojo sūnus. 1547 m. jis tapo Drepungo vienuolyno vyresniuoju — užėmė postą, kurį anksčiau, nuo 1517 m., turėjo II Dalailama. 1559 m. Sodnam Džamcas aplankė Nedongą ir iš vietinio valdovo, atstovaujančio nusmukusiai Phagmodų dinastijai, gavo antspaudą ir raudono tušo — valdžios simbolius.

1562 m. taip smarkiai, kaip dar niekad, patvinusi Kiču upė apsėmė visą Lasą. Todėl Sodnam Džamcas įvedė paprotį, kad kasmet paskutinę malamo— metų pradžios šventės — dieną visi vienuoliai taisytų pylimus, atitveriančius miestą nuo upės. 1569 m. Sodnam Džamcas išėjo mokslą Tašilunpos vienuolyne, paskui paliko ten savo atstovą. XVI a. septintojo dešimtmečio viduryje mongolų-tumetų chanas Altanas pirmąkart pakvietė Sodnam Džamcą aplankyti Mongoliją. Pagal išdidžią tibetiečių budizmo istorikų tradiciją pirmas kvietimas buvęs neva atmestas, bet po jo sekė kitas, atvyko didelė delegacija su kupranugariais, arkliais ir kitokiom dovanom.

Gelugpa laikėsi tik Ujo srityje. Dar ir XVI a. vadinamasis geltonasis tikėjimas Tibete anaiptol nevyravo. Politinė valdžia akivaizdžiai tebebuvo Karmapos ir kitų sektų rankose. Gelugpai baisiai reikėjo paramos iš svetur, todėl Drepungo vyresnysis Sodnam Džamcas ugnies-jaučio metų (1577 m.) 11-ojo mėnesio 27 dieną išvyko iš savo vienuolyno į šiaurę. Jį lydėjo vienuoliai iki Damo lygumos. Keliauti per Čangtangą žiemą teko 170 dienų, ir tik 1578 m. vasarą Sodnam Džamcas atvyko į vidurinę Mongoliją, Chuch Choto rajoną, chano Altano vyriausiąją būstinę Koko Cho-taną — Žydrąjį miestą. Čia „neprilygstamai mokytas“ lama-vienuolis ir mongolų chanas rado bendrą kalbą. Chanui Altanui buvo reikalingas lankstus ir ne per daug painus tikėjimas, kad jis sustiprintų mongolų feodalų valdžią stepėse. Gelugpai ir jos atstovui Sodnam Džamcui reikėjo mongolų kariuomenės dalinių paramos, kad Tibete nustumtų į šalį konkuruojančias sektas. Šio susitikimo dėka pasaulyje atsirado dalailamos, o mongolų 75 tarpe imta plačiu mastu diegti budizmą, kaip jį traktavo Gelugpos sekta.

Po daugelio iškilmingų priėmimų ir Jvairių religinių apeigų chanas Altanas paskelbė manifestą, kuriame buvo palaikomas Mongolijoje budizmas:

„Mes, mongolai, stipri tauta, nes mūsų protėviai kilę iš dangaus ir kadaise savo imperijos ribas buvo išplėtę iki pat Kinijos ir Tibeto. Budizmo tikėjimas į mūsų šalį pateko senais laikais, kai globojome Sakją Panditą. Vėliau turėjome imperatorių, vardu Temūrą, kuriam viešpataujant mūsų žmonės neteko religijos ir mūsų šalis nusmuko. Rodėsi, kad kraujo vandenynas užtvindė žemę.

Dabar, Jums atvykus, budizmo tikėjimui bus lengviau atgyti. Mūsų santykiai — tikėjimo globėjo ir lamos — gali būti panašūs į saulės ir mėnulio. Kraujo vandenynas taps pieno vandenynu.

Tibetiečiai, kinai ir mongolai gyvena dabar tose šalyse ir gali pildyti dešimt Budos įsakymų. Dar daugiau — nuo šios dienos nustatau mongolams tam tikras elgesio taisykles. Anksčiau, mongolui mirus, buvo aukojami jo žmona, geriausi tarnai, jam priklausę žirgai ir daiktai.

Draudžiu ateityje tai daryti. Velionio žirgai ir galvijai pagal abipusį susitarimą gali būti atiduoti lamoms ir vienuoliams į vienuolynus, o šeima pirmiausia turi iš lamų reikalauti, kad už velionį pasimelstų. Draudžiu ateityje mirusiojo labui aukoti jo gyvulius, žmonas ir tarnus. Visi, kurie nusikals aukodami žmones, bus nubausti pagal įstatymą, o jų turtas konfiskuotas. Paaukojus žirgų ar kitų gyvulių, turės būti konfiskuota gyvulių dešimt kartų tiek, kiek nudobta. Kiekvienas, kas įžeis vienuolį ar lamą, bus griežtai nubaustas. Draudžiama ateityje aukoti kruvinas aukas ir on-gonams — mirusiųjų atvaizdams, o visos juos vaizduojančios statulėlės turi būti sudegintos arba sulaužytos. Sužinoję, kad kas nors slapta laiko tokias statulėles, sugriausime jo namą. Vietoj jų žmonės savo namuose gali laikyti Tibeto dievybės Ešei Gonpo atvaizdus ir aukoti jai ne kraują, o pieną ir mėsą…

Trumpai tariant, šie įstatymai, jau veikią Ujyje — Cange, turi įsigalioti ir šiame krašte“.

Chanas Altanas Sodnam Džamcui suteikė dalailamos titulą. Paprastai manoma, kad „dalai“— į mongolų kalbą išverstas tibetiečių žodis „džam-co“, vandenynas. Lamos mokytumas ir išmintis esą tokie gilūs ir beribiai, kad lygintini tik su vandenynu, kurio didžioji tibetiečių ir mongolų dalis, beje, niekad nė nematė. Dalailamai — pagal vėlesnį skaičiavimą trečiam, o iš tikro—pirmam, nes pirmieji du šį titulą gavo atgaline data, taip sakant, po mirties — mongolų chanas įteikė antspaudą su įrašu: „Dordže čang“—„Perkūno skeptro laikytojas“,— o Sodnam Džamcas chaną Altaną apdovanojo titulu „Tikėjimo karalius, dievų Brahma“ ir išpranašavo, kad po 80 metų chano ainiai bus visos Mongolijos bei Kinijos valdovai. Buvo iškilmingai padėti Tchengčen Cogchoro vienuolyno pamatai.

Keliaudamas atgal, Sodnam Džamcas sustojo Landžou mieste, kur Kinijos valdžios atstovai jį prašė paveikti chaną Altaną — jam patarti, kad mažiau puldinėtų Mingų valdomus pasienio rajonus. Kad jo pamokslai turėtų daugiau pasisekimo, Ninsiajuje (dabartiniame Inčvane) jam paskyrė tris vertėjus. Čia buvo atgabentos ir Kinijos imperatoriaus pasiųstos Sodnam Džamcui dovanos. Jis gavo ir kvietimą aplankyti Mingų Kinijos sostinę. Sodnam Džamcas į Kiniją nenuvyko, nes dar prieš tai nutarė aplankyti Kamą — jam priešiškų budistinių sektų tvirtovę.

Palikęs prie mongolų savo nuolatinius atstovus, Sodnam Džamcas iškeliavo į Kamą, kur 1580 m. Litange įsteigė Gelugpos sektos vienuolyną. Camdo srityje jį pasiekė žinia, kad mirė chanas Altanas. Tai buvo pernelyg rimta, ir Sodnam Džamcui teko vėl grįžti į Mongoliją. Pakelyje, savo sektos pradininko Conhavos gimtinėje, jis įkūrė Gumbumo vienuolyną.

Mongolijoje Sodnam Džamcas išbuvo iki 1588 m. ir mirė tais pat metais, keliaudamas į Tibetą. Jo kūnas buvo sudegintas, pelenai pargabenti į Lasą ir patalpinti Drepungo vienuolyne, kurio jis buvo vyresniuoju.

Tolesnė įvykių eiga Gelugpos sektą dar tvirčiau susiejo su mongolais. Sodnam Džamco atgimėlis buvo „surastas“ Mongolijoje ir pasirodė esąs ne kas kitas, kaip chano Altano anūkas. Jis ir tapo IV Dalailama Jontan Džamcu (1589—1617).

1601 m. dvylikametis IV Dalailama iš Mongolijos buvo atgabentas į Lasą, kur buvo atliktos jo intronizacijos apeigos. Kartu su dalailama į sostinę atvyko mongolų raitininkų dalinys. Jontan Džamcas mokėsi Drepungo vienuolyne, bet jo mokytoju buvo Lovzan Cchoidžanas iš Tašilunpos vienuolyno. Lovzan Cchoidžanas iš IV Dalailamos gavo „Didžiojo mokytojo“ (pančenlamos) titulą ir tokiu būdu tapo pirmuoju pančenlama, pradėdamas naują atgimėlių, dalailamų dvasiškųjų mokytojų eilę. Pančenla-mų ir dalailamų tarpusavio santykiai tikėjimo doktrinos atžvilgiu buvo itin sudėtingi. Pančenlamos laikomi persikūnijusiu betarpišku Conhavos mokiniu Geduba (1358—1438), t. y. iš esmės pirmas pančenlama buvo jau ketvirtas atgimėlis tuo metu, kai tapo pirmuoju pančenlama. Be to, iki gyvendamas savo, žmogaus, gyvenimą Geduboje, pančenlama yra ir budos Amitabhos atgimėlis, kaip IV Dalailama iki savo reinkarnacijos Jontan Džamcu yra ir bodhisatvos Avalokitešvaros atgimėlis.

Amitabhą su Avalokitešvara sieja ir specifinio giminumo ryšys. Ami-tabha, kaip būda (t. y. pasiekęs nirvaną, visišką nušvitimą, išsivadavimą iš kančių), yra amžinos ramybės (neveikios) būklėje. Misiją nuodėmingoje žemėje išvaduoti visas gyvąsias būtybes vykdo bodhisatva (busimasis buda) Avalokitešvara, savotiška Amitabhos emanacija (energijos ištekėjimas). Tad būdą Amitabhą ir bodhisatvą Avalokitešvarą vaizdžiai galima pavadinti „tėvu ir sūnumi“. Kaip tik Amitabhos akivaizdoje Avalokitešvara davė bodhisatvos įžadą — padėti visoms gyvosioms būtybėms ir ypač Tibetui. Taigi pagal doktriną pančenlamos gali pretenduoti į tai, kad yra šiek tiek vyresni už dalailamas.

IV Dalailamai nuolat grėsė pavojus iš Karmapos sektos ir Cango valdytojų, nuo kurių tuo metu priklausė ir Laša. Tuo didesnis pavojus, kad Karmapa irgi nesnaudė ir susirado globėją Mongolijoje — čacharų chaną Ligdaną. Bet tais pačiais metais Karmapa ėmė silpnėti dėl vidaus nesutarimų šioje sektoje tarp „Juodkepurių“, įsitvirtinusių Amdo srityje, ir „Raudonkepurių“, kurių atrama buvo Cango sritis.

Vis dėlto 1605 m., susi rėmęs su Karmapa, IV Dalailama patyrė pralaimėjimą, ir Karmapos daliniai įėjo į Lasą. Su IV Dalailama iš Mongolijos atvykęs mongolų karinis dalinys iš miesto buvo išvytas. Prasidėjo paskutinis Gelugpos ir Karmapos kovos dėl valdžios Tibete, Ujo ir Cango sričių kovos dėl hegemonijos šalyje etapas. Karmapa pradėjo imti viršų, ir Cango srities valdytojas Karma Tensung Vangpas nuo Ujo atsirėžė keletą apylinkių vadinasi, ir naujų mokesčių mokėtojų. IV Dalailamos padėtis buvo toli gražu ne puiki. 1606 m. jis nukeliavo į pietus, buvo gerai priimtas Nedonge, tačiau, kai atvyko į Šigacę, kad jį išrinktų Tašilunpos vienuolyno garbės prižiūrėtoju, Karma Tensung Vangpas, kurio rezidencija buvo Sigacėje, ne tik neišėjo jo pasitikti, bet atsisakė net jį priimti. Tensung Vangpas mirė 1611 m., ir jo sūnus Karma Phuncog Namdžalas kaip nepriklausomas valdytojas kontroliavo visą Cangą, Tohą, vakarų Tibetą ir dalį Ujo. Dalailama jo atžvilgiu neturėjo jokios valdžios. 1617 m. IV Dalailama mirė Drepunge, tebūdamas 28 metų amžiaus. Mirusiojo kūnas buvo iškilmingai sudegintas, o pelenai, kaip ir jo gyvenimas, padalyti į dvi dalis — viena liko Drepunge sidabriniame čortene, kita buvo išgabenta į jo tėvynę Mongoliją.

Pasinaudojęs proga, Phuncog Namdžalas 1618 m. užpuolė Lasą ir, nors Drepungo bei Seros vienuoliai smarkiai priešinosi, miestą užėmė ir apiplėšė. 2uvo daugybė žmonių, lavonais buvo nusėta visa kalva prie Drepungo vienuolyno. Likę gyvi Gelugpos sektos vienuoliai pabėgo šiaurėn, į Radeno ir Tagluno vienuolynus. Keletas, tiesa, ne pačių didžiausių, Ge-lngpos sektos vienuolynų Ujyje buvo jėga paversti Karmapos sektos vienuolynais. Sigacėje, priešais pat Tašilunpą, Phuncog Namdžalas irgi pastatė Karmapos vienuolyną, kurį reikšmingai pavadino „Tašilunpos nuslopinimu“. Karmapa triumfavo. Rodės, neišvengiamai artėjo Gelugpos krachas. 1619 m. atrastas naujas Jontan Džamco atgimėlis, V Dalailama.

Ngagban Lovzan Džamcas (1617—1682), buvo rūpestingai slepiamas nuo svetimų akių, ir niekas nežinojo, kas jis ir kur jis. Laikas buvo mongolams gelbėti, kas jų padaryta.

Tais pat 1619 m. į Tibetą „grįžo“ mongolų kariuomenės dalinys, neva ten buvęs dar prie IV Dalailamos. O 1620 m. mongolai užpuolė Cango kariuomenę. Jėgos buvo maždaug lygios, ir po keleto mūšių, tarpininkaujant pančenlamai, šalys susitarė. Laša buvo palikta niekieno valdžioje — iš jos pasitraukė ir mongolai, ir Cango kariuomenė. Gelugpos vienuolynai, atiduoti Karmapai, vėl tapo Gelugpos.

V Dalailama buvo mokslinamas pietų Tibete, Ė apylinkėje. 1625 m. pančenlama jį įšventino vienuoliu.

Gelugpos sektos vadovybė, nepatenkinta savo netvirta padėtimi, nutarė kreiptis paramos į naujus globėjus — džungarus (kalmukus). Pas džun-garus atvyko trys Gelugpos pasiuntiniai su Sodnam Čoipalu priešaky paskatinti jų pradėti religinį karą su tikėjimo priešais. Tai buvo ypač aktualu dar ir todėl, kad, tam tikromis žiniomis, Cango valdytojai net bandė nužudyti V Dalailamą [54, 124]. Paskelbus pagalbos V Dalailamai šūkį, buvo pradėtas karas, kuriam vadovavo dvidešimt aštuonerių metų chošutas Turu baichas, turėjęs chano Gusi titulą, gautą iš madžiūrų. Jį rėmė džungaras Eatur Chuntaidžis ir torgoutas Urlukas.

Mongolų genčių padėtis irgi nebuvo stabili. Nuo XVII a. pradžios Tolimuosiuose Rytuose ir Centrinėje Azijoje garsiai pareiškė savo pretenzijas nauja jėga — mandžiūrai. Jie kariavo dabartinėje Mandžiūrijoje, puldinėjo Kiniją ir mongolus. 1631—1632 m. mandžiūrai sutriuškino Ča-charų chanatą. Kukunoro mongolų tarpe sustiprėjo Gelugpai priešiškų budistinių sektų įtaka. Kukunoro mongolai — chano Guši ir jo šalininkų apmaudui — mielai būtų parėmę dalailamos priešus — Cango valdytojus ir Karmapos sektos hierarchus. Chalchai ėmė pamažu stoti į mandžiūrų pusę, prieš Kiniją. Džungarus draskė vidaus karai. Čia viršų paėmė Ilės upės pakrantėmis klajoję čorosai. Penkiasdešimt tūkstančių torgoutų tuo metu pasitraukė į Volgos žemupį ir tapo pirmaisiais Pavolgio kalmukais. Cho-šutai pradėjo keltis prie Kukunoro.

Esant tokioms sudėtingoms aplinkybėms, chanas Guši ne iš karto patraukė į Tibetą, mongolų laikomą šventa šalimi, nors, siaučiant tarpusavio karui, į kraštą įsiskverbti buvo žymiai lengviau. Maldininkais prisimetę, jo žmonės buvo pasiųsti sužinoti, kokia Tibete padėtis. O Sodnam Coipa-las Gelugpos vadovybei pranešė apie mongolų žadėtą paramą.

Chanas Guši truputį pavėlavo, bet susilaukė puikios dingsties karui pradėti. 1635 m. vienas Kukunoro mongolų chanas, Karmapos šalininkas, 79 pasiuntė į Tibetą savo sūnų chaną Arslaną išnaikinti Gelugpos sektos. Dešimties tūkstančių vyrų chano Arslano daliniui Arado srityje, prie Ten-grinoro ežero, pastojo kelią chano Gusi kariuomenė. Arslanui nieko kita neliko, kaip pradėti kautynes arba apsimesti neketinus ką nors ypatinga daryti. Jis pasirinko antrąjį sprendimą ir įėjo į Ujį kaip maldininkas tik su asmenine sargyba, palikęs kariuomenę prie Tengrinoro. Pasidarė neaišku, kieno pusę jis palaikys, ir Karmapos vienuoliai, laukę jo su kariuomene ir jau ketinę suruošti „Baltramiejaus naktį“ savo konfratrams gelug-piečiams, dėl visa ko pabėgo iš Lasos. Drepungo vienuolyne chanas Ars-lanas ne kartą matėsi su V Dalailama ir šiam davė garbės žodį, kad nestosiąs prieš Gelugpą. Įdūkęs, kad taip viskas pakrypo, Cango valdytojas Karma Tenkjongas pranešė Arslano tėvui, kad sūnus atsisako pradėti karą prieš Gelugpą. Už tai Arslanas turėjo paaukoti gyvybę — jis ir du jo žmonės žuvo nuo pasiųstų žudikų rankos.

Ėmęsis atsakomųjų veiksmų, chanas Guši puolė Arslano tėvą ir nugalėjo mūšyje prie Olango. Dalis Kukunoro mongolų pabėgo į vakarus. Kiti pasidavė chošutams. Valdžią Kukunoro srityje su jos gyventojais mongolais chanas Guši padalijo tarp savo devynių sūnų. Chano Arslano kariuomenės dalinys, netekęs vado, nesiryžo grįžti namo, ir tie mongolai liko klajoti prie Tengrinoro ežero, apgyveno Zamaro lygumas ir sudarė Tibeto gyventojų sluoksnį, kuris vadinamas sogdais.

1638 m. pats chanas Guši atkeliavo kaip maldininkas į Tibetą. V Dalailama pasodino jį į sostą priešais Budos statulą Džokango šventykloje ir suteikė jam „Tikėjimo chano“—budizmo saugotojo — titulą. O chanas Guši dalailamos palydos dignitorius apdovanojo mongoliškais dzaso, taidžio, ta lamos titulais, kuriuos aukštesniojo rango Tibeto valdininkai nešiojo iki pat XX a. vidurio. V Dalailama atsisakė vykti pas mongolus, bet pasiuntė pas juos su chanu Guši savo nuolatinį atstovą.

Chano Guši chošutų kariuomenei sutriuškinus Kukunoro mongolus čogtchus, Karmapos šalininkus, Cango valdytojai ėmėsi ryžtingų veiksmų.

Jie sudarė sąjungą su Karnų, kur stipriai tebesilaikė senovinio bono tikėjimo šalininkai, vadovaujami Donje Dordžės, kurio vyriausioji būstinė buvo Beryje. Jų laiškai pateko į rankas Gelugpos agentams. Viename tokiame laiške, Donje Dordžės siųstame į Cangą, buvo rašoma: „Kad mūsų sąjungininkai, čogtchų gentys, sunaikinti — didelė nelaimė. Bet kitais metais aš sutelksiu Kamo kariuomenę ir įvesiu į Ujį. Tuo pat laiku jūs turėsite išžygiuoti su savo kariuomene iš Cango. Drauge išnaikinsime Gelugpą— neliks jos nė pėdsako“. Galimas dalykas, kad tai buvo klastotė, pagaminta slaptose Gelugpos vienuolyno celėse, norint Karmapą apkaltinti susimokius su budizmo priešais, bono religijos atstovais. Šiaip ar taip, bono šalininkams stojus Karmapos pusėn, chanui Guši atsirado dingstis žygiuoti į Kamą. Kartu su mongolais į Kamą įžengė ir Tibeto pa-rifcų genties daliniai iš Amdo. Po metus trukusių mūšių bono šalininkų galva Don j e Dordžė buvo nukautas, ir visas Karnas pateko chanui Guši į , rankas. Neaišku, ar savo paties nuožiūra, ar V Dalailamos paragintas, chanas Guši iš Kamo į Ujį ir Cangą įvedė čorosų ir chošutų dalinius. Tibetiečiai priešinosi silpnai, labiau tik apsiaustoje Cango sostinėje Šigacėje. Si-gacės apgulime dalyvavo ir V Dalailamos kariniai daliniai, vadovaujami Sodnam Coipalo.

1642 m. pirmąjį mėnesį po atkaklių kovų Šigacės fortas ir Karmapos sektos vienuolynas pasidavė. Tibete mongolai plėšikavo ir viską niokojo. Gelugpai nugalėjus priešus, Laso j e buvo iškeltos vėliavos ir deginami kvapūs smilkalai. Cango srities valdytojas buvo atgabentas į Lasą ir įmestas į kalėjimą. Paskui į Sigacę atvyko V Dalailama. Čia, Tašilunpos vienuolyne, įvyko ceremonija — chano Guši vardu jam buvo pavesta aukščiausia valdžia Tibete, be abejo, pamėgdžiota tai, kas jau įvyko XIII a. Buvo pastatyti trys sostai. Į centrinį atsisėdo V Dalailama, iš šonų susėdo chanas Guši ir Sodnam Coipalas. Chanas Guši iškilmingai pareiškė, kad aukščiausią valdžią visame Tibete, nuo Ladako vakaruose iki Dadzianlaus rytuose, jis perduodąs V Dalailamai. Visa administracija pavesta Sodnam Coipalui, gavusiam „dešio“—maždaug ministro pirmininko — titulą. Nustatyta, kad pats dalailama turi kištis tik į ypatingai svarbius pasaulietinius reikalus. Vieningo Tibeto vyriausybė pavadinta Gandeng Phodrangu, o Laša oficialiai paskelbta šalies sostine.

Įvesti Tibete V Dalailamos valdžią su mongolų ginklo pagalba sekėsi ne visai sklandžiai. Gjancėje įvyko sukilimas, vadovaujamas Karmapos sektos. Paskui sukilo Kongpo sritis. Sukilimus žiauriai numalšino bendrom pastangom chano Guši mongolų daliniai ir V Dalailamos vyriausybės kariuomenė, Sodnam Coipalui vadovaujant. Lasos kalėjimuose laikyti Karmapos lyderiai ir Cango feodalai buvo nubausti mirtimi.

1643 m. V Dalailamą kaip Tibeto galvą pripažino Nepalas ir Sikimas. Mongolai ir tibetiečiai įsikišo į Butano reikalus, kai ten prieš vyriausybę sukilo vienuolynai.

1645 m. Lasoje pradėta statyti dalailamų rūmus — Potalą. Jie buvo statomi viršum vietovės iškilusioje kalvoje, kurioje dar riogsojo 636 m., L y. prieš tūkstantį metų, Songcen Gampo pastatytų rūmų griuvėsiai. 1648 m. keli priešiškų sektų vienuolynai buvo per prievartą atiduoti Gelugpos sektai. Visi Kamo gyventojai apdėti mokesčiais V Dalailamos naudai.

Dar 1639 m. mandžiūrų imperatorius, tuo laiku buvęs artimesnis mongolų chanams, negu Kinijos imperatoriams, pasiuntė į Lasą lamą Cachaną su laišku, kuriame dalailamai skelbė, kad globos budizmą ir rūpinsis jo

platinimu. 1643 m. žiemą mandžiūrų sostinę aplankė pasiuntinybė iš Tibeto, kuri buvo gerai sutikta . 1644 m. mandžiūral paėmė Pekiną. Chanas Gusi parašė laišką imperatoriui Si-dzu, prašydamas pakviesti V Dalailamą į Pekiną užkariavimo palaiminti. 1647 m., imperatoriui pasiekus pergalę, dalailama ir pančenlama nusiuntė jam sveikinimą ir auksinių Budos statulų. Į tai atsakydamas, mandžiūrų imperatoriaus dvaro atstovas, gelonas Seirabas, atvyko į Lasą ir abu didžiuosius lamas pakvietė apsilankyti Pekine. Kvietimas buvo priimtas. Tibetiečių galvos visur kur tvirtino, kad pildosi III Dalailamos pranašystė, jog chano Altano ainiai po 80 metų taps Mongolijos ir Kinijos valdovais. Kad čia būta ne mongolų, o mandžiūrų, tai tibetiečių laikyta neesmine smulkmena, mat, turėta galvoje, jog vieni ir antri etniškai giminingi.

V Dalailama tikėjosi, kad mandžiūrai jam būsią tokie pat galingi globėjai, kokie Sakjos hierarchams buvo Juanių dinastijos imperatoriai, nes, kreipdamiesi į mongolus, mandžiūrai iš tikrųjų mėgo sakytis esą tiesioginiai tų imperatorių įpėdiniai. Mandžiūrai ir jų pusėn stoję kinai irgi akivaizdžiai stiprėjančius mongolus laikė varžovais, kuriuos pirma reikia neutralizuoti, o paskui pajungti. Ir čia jie dėjo viltis į V Dalailamą, kurio religinis autoritetas mongolų stepėse vis augo. Dalailama turėjo mandžiū-rams šiuo metu bent padėti neutralizuoti neramius mongolus, kurie kaipmat galėjo tapti konkurentais jei ne dalijantis Kiniją, tai bent nulemiant, kas įsiviešpataus Centrinėje Azijoje.

1652 m. V Dalailama išvyko į Kiniją. Prieš tai į Pekiną jis nusiuntė laišką, kuriame imperatorius buvo prašomas pasitikti jį už Kinijos sienos. Susitikimo ir priėmimo ritualas turėjo lemiamą reikšmę abiejų pusių santykiams, todėl dėl jo iškart prasidėjo slopi, mandagi kova. Si-dzu paskelbė įsaką, kuriame aiškino, kad dalailama pakviestas ne dėl jo dvasinės valdžios didumo, bet dėl paprastos politinės būtinybės — padės priversti pasiduoti chalchus, kurie kol kas dar nenugalėti. Imperatorius, žinoma, nė nemanė dalailamos pasitikti ne tik už imperijos sienos, bet ir jos pasienyje, net iš viso kiek toliau nuo sostinės. Ningsioje dalailama buvo pasodintas į geltoną palankiną. Paskui jį pasitiko vienas imperatoriaus dvaro ministras ir pažadėjo, kad galbūt greitai atvyks ir pats imperatorius jo sulikti. Vietą tokiam sutikimui tibetiečiai siūlė Chuch Chotą (Guisujų) arba Daigę. Remdamasis tuo, kad esą daug plėšikų, imperatorius nenuvyko nei ten, nei kitur ir vietoj savęs atsiuntė imperatoriškosios kilmės kunigaikštį. Imperatorius dalailamą pasitiko kažkur šalia Pekino (iš kinų šaltinių tai ne visai aišku), bet specialiai ten nekeliavo, o lyg atsitiktinai, medžiodamas atsidūrė jo kelyje.

Cingų imperatorius ir V Dalailama paspaudė vienas kitam ranką ir per vertėją apsikeitė pasisveikinimo žodžiais. Dalailama, matyt, laukė ne tokio sutikimo. Todėl pareiškė, kad Pekino klimatas jam netinkąs ir jis turįs grįžti atgal. Į tai imperatorius atsakė, kad iš pradžių ir jis negerai jautęsis vasarą dėl karšto ir drėgno Pekino klimato, bet paskui apsipratęs. Tegul dalailama pagyvenąs Pekine iki pavasario, kada bus sušauktas mongolų kunigaikščių suvažiavimas. Dalailama pasiliko ir buvo įkurdintas tam tyčia jo atvykimo proga pastatytoje Chvangsi šventykloje. Nuo dalyvavimo mongolų chanų suvažiavime dalailama išsisuko ir pavasarį leidosi atgal. Ta proga jis aplankė Amdo vienuolynus. Likus dar sayaitei keliauti iki Lasos, dalailama buvo pasitiktas chano Guši bei oficialių savo vyriausybės asmenų ir tais pat 1653 m. laimingai grįžo į Lasą.

1654 m., norėdamas sustiprinti Gelugpos sektos padėtį, dalailama kartu su chanu Guši leidosi į kelionę po šalį. Buvo paskirta nemaža lėšų šventykloms ir vienuolynams statyti bei remontuoti. Tuo metu Tibete buvo apie 750 Gelugpos vienuolynų su 50 800 vienuolių . Buvo ne tik statoma, bet ir griaunamos naujai valdžiai besipriešinančių feodalų pilys bei tvirtovės.

1654 m., sulaukęs 73 metų amžiaus, mirė chanas Guši. Jo sūnūs Daši Batūras ir chanas Dajanas pirmus penkerius metus Tibetą valdė abu drauge, bet 1660 m. nutarė savo valdas pasidalyti. Chanas Dajanas liko centriniame Tibete, o Daši Batūras gavo Kukunorą. Tačiau jam neatsirado tinkamų įpėdinių, ir po jo mirties mongolų valdžia centriniame Tibete pašlijo. Mongolų dzaisaną, valdžiusį Tibetą vietoj velionio chano, tibetiečiai netrukus įmetė į Lasos kalėjimą, kur jis po metų mirė. Ir nors vėliau, 1671 m., chano Dajano įpėdiniu tapo jo brolis chanas Končog Dajanas, tokios valdžios Tibete, kaip jo tėvas ir brolis, jis jau neturėjo. Nuo šiol Gelugpos sekta V Dalailamos asmenyje faktiškai valdė visą šalį. Jo įsakymu buvo įvesti uniforminiai drabužiai valdininkams, rangų tabelis ir nurodymas, kokia uniforma tinka kiekvienam valdininkų rangui. Sis rangų tabelis pradėjo veikti nuo 1672 m.

Eilinis Gelugpos sektos ir V Dalailamos valdžios sustiprinimas ir šįkart sukėlė šalyje neramumų. Kamo srity prasidėjo sukilimas, kurį tibetiečių ir mongolų kariuomenės nuskandino kraujyje. Kaip matyti, budistai kariavo anaiptol nevengdami kraujo praliejimo ir žiaurumų, kovėsi ne tik dėl budizmo garbės, bet ir dėl teisės gyvuoti atskiroms budistų sektoms, kurios dažnai stengėsi bet kokiomis priemonėmis pasigrobti ir išlaikyti valdžią.

Kaip tik anais metais Kinijoje sukilo prieš mandžiūrų valdžią U San-guji. Imperatorius Kangsi kreipėsi į V Dalailamą, prašydamas, kad mongolų ir tibetiečių kariuomenės pultų iš užnugario U San-guji, su savo armijomis įsitvirtinusį Tibeto pietryčių pasienyje, Junane, bet V Dalailama nepanoro kištis į Kinijos reikalus, o gal neturėjo realių jėgų karo veiksmams netoli tik ką numalšinto Kamo ir atsisakė. Kangsi pasiųstame laiške jis rašė: „Mandžiūrų imperatorius ir dalailamas visada siejo religinės globos santykiai. Jūsų tėvas, imperatorius Sun-dži, buvo ypatingai geras ir maloningas man tuo laiku, kai aplankiau Kiniją, ir aš visada meldžiuosi, kad Jūsų šalis gyventų taikoje ir klestėtų. Bet manau, kad Tibeto kariai pasirodytų neveiksmingi Kinijoje, kadangi neįstengtų kautis Jūsų klimate. Mongolai — geri kariai, bet juos sunku suvaldyti, ir Jūs turėtumėte daugiau rūpesčių, negu naudos. Ir mongolai, ir tibetiečiai nepripratę prie karščio ir lengvai gali susirgti raupais, kurie dabar paplitę Kinijoje. Todėl manau, kad Jums iš jų būtų mažai pelno, ir jaučiu, jog būtų neišmintinga siųsti juos į Kiniją“.

Tai gal buvo ir ne visai išmintingas žingsnis. Kangsi, žinoma, susidorojo su U San-guji ir pats. Bet jei mongolai ir tibetiečiai būtų dalyvavę karo žygyje į Junaną, tatai būtų galėję sustiprinti V Dalailamos poziciją mandžiūrų imperatoriaus dvare, kuris anais metais buvo lemiama jėga Tolimuosiuose Rytuose ir Centrinėje Azijoje. Verste priversti tibetiečius dalyvauti kare Kangsi irgi negalėjo.

1675 m V Dalailamą pakeitė dešis. Senasis dešis Sodnam Čoipalas, nors buvo vienuolis, atvirai išlaikė meilužę. Dalailama pasiūlė jos atsisakyti, bet dešis nesutiko ir nutarė verčiau pasilikti meilužę ir pasitraukti iš aukšto posto. Nauju dešiu buvo paskirtas Lovzan Džinpa, ištarnavęs iki 1679 m., kai jį pakeitė dvidešimt septynerių metų Sandžai Džamcas. Prie jo V Dalailamos valdžion pateko Gugės, Purango ir Rudoko sritys. Tai įvyko po tibetiečių ir mongolų kariuomenių žygio į Ladaką. 1684 m. sutartimi buvo nustatytos naujos sienos su Ladaku ir palei jas išdėstytos mongolų įgulos.

Tatai įvyko jau po to, kai mirė V Dalailama 1682 m., sulaukęs 68 metų amžiaus. V Dalailama, be abejonės, buvo įžymus Tibeto valstybinis ir religinis veikėjas. Tais laikais jis buvo žmogus labai išsilavinęs, sanskrito žinovas, religinis poetas ir rašytojas, ir jam pavyko iš naujo suvienyti Tibetą bei užtikrinti pranašumą savo Gelugpos sektai. Prie jo Tibete buvo atidarytos dvi aukštosios mokyklos — viena vienuoliams, o antra, kas ypač svarbu,— pasauliečiams valdininkams. Tose mokyklose, be įprastinių religinių disciplinų ir valdymo įgūdžių, buvo dėstomos ir kalbos — sanskrito bei mongolų. Mokyta ir eiliavimo meno, šaudymo iš lanko, jodinėjimo. Į Tibeto istoriją V Dalailama įėjo Didžiojo Penktojo vardu. Tačiau dėl vieno dalyko jo buvo apsiskaičiuota, ir ta klaida Tibetui tapo lemtinga. Dalailamų valdžia buvo įvesta svetimšalių užkariautojų, mongolų, rankomis. Todėl dalailamos neįstengė gauti visiškos valdžios, be to, per daug įsipainiojo į mongolų genčių reikalus, o paskui — į mongolų-mandžiūrų santykius, ir tatai turėjo nepalankių pasekmių Tibeto nepriklausomybei.