BUDISTINIS PEIZAŽAS

   BUDISTINIS PEIZAŽAS

 

Budizmas sakralų žmogaus ir gamtos ryšį tik dar labiau sutvirtina, suteikdamas jam naujų metafizinių reikšmių. Bonas pasaulį regi kaip žmogui ganėtinai nedraugišką išorinį reiškinį, o budizmas mikrokosmą ir makrokosmą suvokia tarsi vienas nuo kito neatsiejamus ir iš esmės iliuzinius, sapnui ar miražui prilyginamus Tuštumos pavidalus. Budos doktrina skelbia, kad ne žmogus yra materialių ar mistinių išorės jėgų sukurtas, o atvirkščiai, kad visata yra jo sąmonės kūrinys. Suvokus tikrąją savo paties ir pasaulio prigimtį – Šunjatą, nebelieka jokių ribų tarp išorės ir vidaus, tarp žmogaus ir Dievo. Keithas Dowmanas knygoje The Sacred Life of Tibet  („Šventas Tibeto gyvenimas“) rašo, kad „šamano uždavinys – pažaboti dangiškojo, žemiškojo bei požeminio pasaulių dievus jr demonus; budisto jogo tikslas – išvaduoti save, taip pat samsaros dievus bei demonus iš ankštos ir skausmingos iliuzijų erdvės, visiems suteikiant Nušvitimo palaimą ir tikrąją Laisvę“.

Budizmo pradžia Tibete siejama su karaliaus Songtseno Gampo (g. 617 m.) laikais ir dviem Budos doktriną išpažinusiomis jo žmonomis: Nepalo princese Brikuti Dėvi (Gjasa) ir Kinijos Tangų dinastijos imperatoriaus dukra Veng Čen (Bensa). Legendos byloja, kad 641 m. pastarosios kraitį gabenęs vežimas įstrigo purvyne netoli Lhasos, Kadangi ratuose buvo ir Budos Šakjamunio statula, šis nemalonus nutikimas buvo palaikytas itin blogu ženklu. Tuoj pat imta ieškoti metafizinių avarijos priežasčių, ir kinų geomantai netrukus nustatė, kad visas Tibetas -tai aukštielninka gulinti Deivė Demone, kuri tik ir taikosi kam nors paspęsti klastingas pinkles. Ją žūtbūt reikėjo sutramdyti.

Geomantai nurodė energetiškai svarbias Deivės Demonės kūno vietas. Jos širdis ir gyvybinė galia slypėjo Pieno ežere, kuris tučtuojau buvo nusausintas ir jo vietoje pradėta statyti centrinė Lhasos budistinė katedra – Džokhangas. Trys aukščiausios Dievų miesto kalvos – Marpori, Čagpori ir Bonpori – buvo prilygintos Demonės krūtims ir gaktai. Čia netrukus irgi išdygo budistinės šventyklos. Iš viso karalius Songtsenas Gampo Tibete įsakė pastatyti šimtą aštuo-nias šventoves. Pagrindinėmis buvo laikomos dvylika, kurios tarsi rakinte surakino Deivę De-monę ties kairiu ir dešiniu petimi, alkūnėmis, delnais, šlaunimis, keliais ir pėdomis. Taip buvo sutramdyta ši, Srinmo vadinama, būtybė, o jos juodosios galios, kuriomis naudojosi kiti, žmogui ir Dharmai nepalankūs gaivalai – sadra (žemės dvasios), drė (velniai), mamo (laumės) -neilgam pažabotos. Šamanistinius dievus ir demonus galutinai sutramdė ir prisaikdino tarnauti Budos doktrinai VIII a. į Tibetą atvykęs Padmasambhava.

Tibetą, kaip moteriškąją dievybę, regėjo ne tik bono šamanai ar kinų geomantai. Tantrinis budizmas, gausiai vartojantis seksualinę simboliką, taip pat perėmė kraštovaizdžio, kaip moters kūno, viziją. Indiškieji ir tibetiškieji tantros tekstai byloja apie deivę Vadžrajoginę, išsitiesusią per visus Himalajus. Svarbiausi dvidešimt keturi jos kosminio kūno energetiniai taškai buvo ir tebėra lankomi jogų bei piligrimų, tikintis, kad mistinė deivės galia perkeis, apvalys, nuskaidrins kasdieniškojo nesuvokimo sudrumstą žmogaus esybę. Dvi iš dvidešimt keturių Jėgos vietų visada buvo Tibete, Kailašo kalno rajone. Dar dvi, pasak legendų, tantriniai jogai čion, ant Pasaulio Stogo, atsigabeno iš Indijos, šitaip sustiprindami savo pačių ir visos šalies ryšius su Vadžrajogine.

Tantra suteikia gamtovaizdžiui ir daugiau seksualinių reikšmių: kairias tapatinamas su vyriškuoju lyties organu, slėnis, įduba ar ežeras – su moteriškuoju. Olos, kuriose medituoja asketai ir jogai, neretai lyginamos su įsčiomis, gimdančiomis šventuosius ir Budas. Tų simbolių yra ir daugiau, bet jie laikomi slaptais, atsiveriančiais tik transformuotam tantros adepto suvokimui.

Budizmas Visatą, Žemės planetą ir kiekvieną konkrečią jos vietą taip pat lygina su mandala. Paprasčiausia mandala – tai ratas su tašku centre. Sudėtingesnės remiasi skaičiaus 5 simbolika ir yra sudarytos iš penkių rate esančių apskritimų: centrinio bei išsidėsčiusių keturiomis pagrindinėmis pasaulio kryptimis. Skaičius 5 siejamas su penkiais makrokosmą ir mikrokosmą sudarančiais elementais – žeme, vandeniu, ugnimi, vėju, erdve; su žmogaus psichofizine sistema, jo penkiais jutimais (rega, klausa, uosle, skoniu, lytėjimu), penkiais jausmais (geismu, pykčiu, puikybe, pavydu, baime); su penkiais objektais, sukeliančiais jutimus bei jausmus. Skaičiaus 5 simbolika itin svarbi visame tantriniame budizme, ja pagrįstą ir Penkių Budų šeimų mandala, perkeičianti penkias „nuodingas“ emocijas penkiomis transcendentinėmis Išmintimis.

Budistinių mandalų paskirtis – harmonizuoti ir subalansuoti chaosą, tvyrantį mumyse ir aplinkui mus, kasdienybės gamtovaizdį paverčiant tobula erdve, dievų rūmais, kurių centre yra Buda – savo tikrąją prigimtį pažinęs žmogus.

Mandalą – dvimatę, trimatę, žmogaus rankų ar pačios gamtos sukurtą – dera apžiūrinėti judant ratu pagal laikrodžio rodyklę. Tibetiečiai tokį judėjimą vadina khora ir kaip tik jis yra pagrindinis visų didelių bei mažų budistinių piligrimysčių principas. Pasaulio Stogo gyventojai per amžius savo šalį įsivaizdavo ne tik kaip geografinį vienetą, kurio svarbiausius taškus galima pavaizduoti žemėlapyje, bet ir kaip metafizinę erdvę, turinčią savo slaptas Jėgos vietas, kaip profaniškam suvokimui, patirčiai, veiksmui neprieinamą lygmenį – sakralų, amžiną, nesunaikinamą. Todėl keliavimas šia šventąja žeme laikomas religine praktika, veiksmo, arba krija jogos, rūšimi.

008strTibetiškuose kelionių po šventas vietas vadovuose, vadinamuosiuose njejikuose, rašoma, kad pasauliečiui piligrimystė yra pats tinkamiausias būdas kaupti dvasinius nuopelnus, apvalyti blogą karmą, užsitarnauti gerą naująjį atgimimą ar tiesiog užsitikrinti sėkmę jau šiame kasdieniame gyvenime. Vienuoliams siūloma lankyti tas šventas vietas, kuriose kadais meditavo garsiausi jų dvasinės linijos mokytojai ar apsireiškė sektą globojančios dievybės, šitaip semiantis savo sielai jėgų, įkvėpimo ir nusipelnant transcendentiniame lygmenyje esančių būtybių palaiminimo.

Tantriniams jogams piligrimystė gali tapti tikruoju keliu į Nušvitimą, mat tokie garsūs Indijos mahasidhai, kaip Jogipa ar Udhadipa, aukščiausiąjį budistinį tikslą pasiekė lankydami Himalajuose paslėptas dvidešimt keturias Jėgos vietas, siejamas su žmogaus subtiliojo kūno dvidešimt keturiais taškais. Tantros adeptams patariama Jėgos vietose apsistoti ilgesnį ar trumpesnį laiką ir, užsidarius kalnų urve, tęsti piligrimystę, dabar jau nebe išorinę, o vidinę. Jogams meditacija tampa svarbiausia piligrimystės dalimi. Paprastam žmogui, kelionėje po šventas vietas atitrūkusiam nuo namų ir kasdienių rūpesčių, atsiranda proga atsidėti kontempliacijai, perkeičiančiai profaniškąjį pasaulį į sakralų lygmenį, atveriančiai naujo suvokimo Duris.

Tantrinė joga iš žmogaus reikalauja didžiulių kūno, proto ir dvasios pastangų. Piligrimas Tibete irgi atsiduria ekstremaliose sąlygose. Kvapą gniaužiantis išretėjęs oras, skausmu varstantis plaučius, kartais visai atimantis žadą, akinamai ryški saulė, beribė erdvė, užkrečianti tiesiog kosmine vienatve, siauri kalnų tarpekliai, užgriūnantys klaustrofobijos priepuoliais, -visa tai maksimaliai sustiprina jutimus ir jausmus, sąmonę ir pasąmonę, o kai atrodo, kad įtampos ištverti jau nebeįmanoma, staiga žmogaus dvasioje prasideda magiškas virsmas, laimingiesiems vainikuojamas net Nušvitimu.

Tibeto piligrimai keliauja aplankyti šventų miestų, kalnų, ežerų, vienuolynų, atsiskyrėlių buveinių, meditacinių urvų, stupų su garsių lamų palaikais ar žyminčių gamtovaizdžio energetinius taškus, uolų (dažniausiai dažytų raudona spalva), kuriose gyvena galingos dievybės ar dvasios, kitų svarbių Jėgos vietų.

Kaip ir bet kuri budistinė joga, piligrimystė nėra vien spontaniškas veiksmas. Ją varžo daugybė išorinių, vidinių ir slaptų taisyklių. Visų pirma jau minėtasis ėjimas khoros ratu aplink šventą objektą. Jį papildo nepertraukiamai kartojamos mantros. Tai gali būti Čenrezigo garsinė išraiška – OM MANI PADME HUM, Padmasambhavos – OM AH HUM VADŽRA GURU PADMA SIDHI HUM, Taros – OM TARE TUTTARE TURE SVAHA, Mandžušrio – OM ARA-PATSANA DHI (su proto aštrumą sustiprinančiu, daugybę sykių išdainuojamu DHIDHIDHI DHI DHI, it čiulbant vienišam paukščiui).

Atpirkinėjantieji nuodėmes ir trokštantieji dvasinio apsivalymo kreipiasi į Vadžrasatvą, kartodami jo trumpąją – OM VADŽRASATVA HUM, arba ilgąją, šimtaskiemenę, mantrą. Tai taip pat gali būti piligrimo asmeninės meditacinės dievybės – jidamo arba vietos, į kurią keliaujama, transcendentinio valdovo „širdies skiemenys“. Mantros tariamos šnabždomis, pusbalsiu ar progiesmiu, nes tuomet kyla ypatingos vibracijos, sustiprinančios šventą skiemenų galią, tarsi nutiesiančios garsinį tiltą tarp žmogaus ir dievybės. Tantros sekėjai vizualizuoja magiškas raides energetiniuose savo kūno taškuose arba regi jas, įvairiaspalves, besisukančias švytinčiais ratais erdvėje prieš akis. Mantros kartojimas apvalo žmogaus balsą, ne tiek tą, kuriuo šnekamės, šaukiame ar keikiamės kasdieniame lygmenyje, kiek vidinį, susijusį su kvėpavimu ir subtiliojo kūno „vėjais“.

Grubųjį fizinį kūną apvalo jau pats ėjimas per šventą žemę. Dar geriau, jei piligrimas keliauja ne įprastais žingsniais, o su „ilgais nusilenkimais“, tibetiškai vadinamais kjančag. Kjančagai atliekami šitaip: lyg maldai sudėti delnai priglaudžiami prie širdies, tada tarsi karūna – prie viršugalvio, paskui – prie kaktos, gerklės, vėl – prie širdies ir galiausiai kniūbsčia visu ūgiu puolama ant žemės, į priekį ištiesiant rankas, kuriose piligrimai dažniausiai laiko kriauklę ar akmenėlį, jais pasižymėdami, kur pradėti naują nusilenkimą.

Budistinę piligrimystę dar labiau sustiprina maldos. Tačiau Tibeto lamos įspėja, kad jos neturėtų virsti infantiliu, kasdienės ar net metafizinės naudos prašinėjimu, nes kad ir kokie kilnūs būtų žmogaus troškimai, dievų akimis, jie atrodo apgailėtinai menki ar net įžeidžiantys, tad neretai meldimas būna „tarsi bandymas karalių nutempti nuo sosto ir priversti jį plauti rindis“. Maldomis tibetiečiai stengiasi perkeisti kasdienę, profaniškąją realybę, prišaukdami į ją transcendentines būtybes, kurių buvimas šalia palengvina, praskaidrina ir įprasmina labai vienišą žmogaus Kelią į jo aukščiausiąjį tikslą.

Tibetiečiai neįsivaizduoja piligrimystės be aukojimo ir aukų, kurios turi daug įvairių simbolinių prasmių. „Dangaus gyventojo“ diena prasideda aukojimu ant altorėlio, esančio kiekvienuose, turtingiausiuose ar vargingiausiuose, namuose ir net nomadų palapinėse. Tai yra kuklios aukos, dažniausiai – vanduo septyniuose indeliuose ir ugnis – sviesto lempelė. Piligrimui altoriumi tampa pati gamta.

Pasiekę vėjuotą pavojingos (kitokių čia ir nėra) Įminu perėjos aukščiausiąjį tašką, piligrimai visa gerkle išrėkia triumfo šūksnį, kuris šlovina dievus ir todėl nežeidžia jų jautrios ausies -„LhasoB©!!! Lha sollo!!! Lha gjalloHl Lha gįallo!!! Kfi* kpift Ho, hoooll!“ – ir nusilenkia kūgio pavidalo akmenų krūvai, vadinamajai lhatsė. Lhatsėyra tarsi savotiškas altorius, skirtas kalno viršūnėje gyvenančiai dievybei n* kitoms mistinėms būtybėms, čia, kryžkelėje tarp dangaus ir žemės, susitinkančioms. Vienintelėmis aukomis tokiame mėnuliškame peizaže tegali būti grumstai, rieduliai ar uolų nuolaužos, tačiau kiekvienas piligrimas būtinai padės ant Ihatsės savo rankomis sušildytą dočio ** tikėjimo akmenį.

.Jėgos vietose kabinamos Maldos vėliavos, apvalančios vėją, kuris tarsi prisisunkia mantrų ir niaudamas per Tibeto kalnus ir slėnius šventais garsais maloniai nuteikia čia gyvenančius permainingo būdo dievus ir deives.

Tradicine budistine auka tapo iš bono perimtas, beje, Lietuvoje irgi kadaise mėgtas, kadagio šakų smilkymas. Prie visų didelių ir mažų Tibeto šventyklų stovi balti stopos pavidalo aukurai, vadinamieji sangkhangai, kas rytą rūkstantys tirštais kvapiais dūmais. Tam tikromis astrologų nustatytomis dienomis prie ežerų, upių, upokšnių, šventų uolų kuriami laužai ir į juos milži-| niškais $ėbiais metami kadagiai. Tikima, kad kvapiųjų dūmų auka pradžiugina įvairių Jėgos rietą šeimininkus, kiekviename erdvės ir laiko taške esančias budistinio panteono dievybes, [taip pat apvalo aplinką nuo nelabų dvasių, demonų ir kitokių pikto gaivalų. Tad, be visų kitų į nešulių : keliaujantis maldininkas turėtų neužmiršti dailiai siuvinėto dvigubo maišelio su san-I guirtsampa, kuri kiekviena proga irgi beriama į aukų ugnį. Budistinis Tibeto peizažas tiesiog neįsivaizduojamas be vienišo keliaujančio piligrimo ar viso jų būrio. Tačiau netekusi ką tik išvardytų elementų piligrimystė praranda prasmę. Tuomet ji ne tik nebeperkeičia žmogaus i sielos, bet tapusi turistiniu žygiu desakralizuoja ir visą aplinkinę erdvę. 009

Mircea Eliade rašė, kad yra šventos, stiprios, reikšmingos erdvės vietos ir yra kitos – nešven-f tos, amorfiškos. Religingam žmogui sakrali erdvė yra vienintelė realiai egzistuojanti, ji tampa tarsi atskaitos tašku kitoms vietoms, beformėms ir chaotiškoms. Senų jų, tradicinių, civilizacijų homo rdigįosus, pasak M. Eliade’s, gyveno pašventintame kosmose, šiuolaikinių visuomenių žmogus – desakralizuotame. Pasaulietiškos patirties asmuo yra praradęs šventą vientisumo pojūtį, anot M. Eliade’s, jam betikusios „tiktai sudužusios Visatos šukės, t. y. amorfinė masė begalės daugiau ar mažiau neutralių vietų, kuriose žmogus juda varomas pramoninės visuomenės gyvenimo priedermių“. Tas judėjimas bergždžioje desakratizuoto pasaulio erdvėje darosi vis labiau ir labiau beprasmis. O šventos erdvės atskleidimas įgalina rasti „atskaitos tašką, susigaudyti chaotiškame vienalytiškume, sukurti pasaulį iš naujo ir realiai jame gyventi“.
M. Eliade teigė, kad nė tik erdvė, bet ir laikas religingam žmogui turi du lygmenis: pasaulietiškąjį ir šventąjį, ontologinį, visada „tolygų sau“, nekintantį ir nesenkantį. Jis rašė: „Šventas laikas pačia savo prigimtimi yra grįžtamasis, (…) tai pirmykštis mistinis laikas, paverstas esamuoju laiku. Kiekviena religinė šventė, kiekvienas liturginis laikas yra atkūrimas kokio nors švento įvykio, atsitikusio mistiškoje praeityje, Pradžių pradžioje“.

Tibetiečius visada masino sakrali Jėgos vietų erdvė ir šventas laikas, tolygus amžinatvei, kitaip tariant, pačios būties Ištakos, budizme tapatinamos su Šunjata, Didžiąja Tuštuma. M. Eliade’s žodžiais tariant, tai yra Rojaus ir PRADŽIOS TOBULUMO ILGESYS. Jis taip pat teigė, kad po religiosus troškimas grįžti atgal, į mistišką būklę, tą, kuri buvo Pradžių pradžioje, šiuolaikiniam, profaniškam, akis beatodairiškai į ateitį nukreipusiam žmogui gali atrodyti nepakeliamas ir žeminantis.    –

Aš dažnai susimąstau ir bandau pati sau paaiškinti tą nenusakomą trauką, kurią jaučiu Tibetui. O beieškodama atsakymo spėju, kad galbūt tai yra metafizinių žmogaus ir pasaulio ištakų – ŠVENTO LAIKO IR ŠVENTOS ERDVĖS – pasiilgimas. Ištakų, į kurias bent trumpai čia, ant Pasaulio Stogo, man lemta ir leista sugrįžti…

 

Pagal: J.Ivanauskaitės užrašus